Tik aš pati sau.

Prisiminimai atgyja. Tada, kai to labiausiai nenori ir kai to visiškai nereikia. Ar apskritai reikia, kad jie atgytų? Tiesiog sėdi sau ramiai, sužinai ne tokią ramią naujieną ir štai, trauki cigaretę vieną po kitos, nori prisigerti kaip niekad gyvenime nesi dar prisigėrus, rankos ir kojos dreba ir, atrodo, kad bijai visko pasaulyje. Ne, aš nebijau. Aš šiek tiek smalsi, tačiau, žinau, kad nesu drąsi.

Ar būtina buvo dabar? Kai artėja Kalėdos ir Naujieji metai? Prašau, atsakyk, ar buvo būtina? Čia tokia tavo plano dalis? Dar paskaudinti šiek tiek? Ypač, kai turėjau galvoje tiek planų. Kai galvojom, kad kartu būsim per Naujus. Sakei, kad tu to nori. Aš irgi to norėjau, o ar dar noriu – nežinau. Atrodo, kad nieko nebežinau aš. Aš jau ketvirtą mėnesį nieko nebežinau. Na, žinau, kad man vienai nėra jau taip blogai. Gal ne taip išsireiškiau net. Iš dalies, man vienai yra net geriau gal. Kai nesi mano galvoje, aš daug mokausi. Noriu ištrūkt iš čia. Išpildyt savo svajones. Jų dar turiu. Ir ačiū tau, kad tas mano svajones dar labiau sustiprinai, pastūmėjai mane jų siekti. Gal tu to net nežinai. Bet padarei didelę įtaką, nes iš pat pradžių atrodė, kad tikėjai manim kai aš savim net netikėjau, kad parodei man, jog aš kažką galiu. Kad žinojai tai, ko aš nežinojau ir kad padėjai apsispręsti man. Tiksliau pastūmėjai mane ten, kur aš dabar esu. Tik vis prisimenu, kad ir tu čia turėtum būti. Šalia.

Bet juk man ir vienai gerai. Na, ne vienai. Turiu aš mokslus, kuriuos kramtau su malonumu. Turiu svajones, kurias stengiuosi išpildyti. Turiu prisiminimus, išlikę tik gražiausi yra. Nes taip lengviau ir paprasčiau. Turiu virpuliukus krūtinėje. Turiu širdies sopuliukus. Turiu kažkokius dar jausmus. Bet svarbiausia, kad turiu save, tokią pačią, kokia ir buvau prieš tai, kai tik susipažinom. Sakei, nesikeisti man, tai paklausiau, tik per vėlai. Stengiuosi išlikti tokia pat, noriu to, nes tai man beliko.

Likau tik aš pati sau. Ir liko šypsena veide. Ne tokia nuoširdi, ne tokia džiaugsminga gal kartais, bet šypsena. Neleidžiu pasauliui pakeisti jos. Nes tai mano šypsena.

Laukiant įkvėpimo.

Mažieji žiburėliai.

Vėlinės. Kelionė iš gimtojo Panevėžio į Kauną, kuris jau tapo mano namais prieš du mėnesius. Na, tiksliau pasakius namais tapo tik prieš mėnesį. Važiuoju ir bandau pro automobilio langus kažką įžvelgti. Bandau, bet gan nesėkimingai, nes yra tamsu ir sunku jau ką nors įžiūrėti. Tačiau kapinių švieselės, maži maži žiburėliai matosi iš tolo. Nežinau, kiek tokių pravažiavom, neskaičiavau. Galvoje tiesiog pradėjo suktis mintys apie artimuosius.

Artimuosius, kuriuos dar turiu šalia, kuriuos galiu apkabinti, su kuriais galiu pašnekėti, kuriems galiu pažiūrėti į akis.

Artimuosius, kurie yra toli, kuriuos gera ir tuo pačiu skaudu prisiminti, su kuriais norėtųsi pabūti, pakalbėti, tačiau yra neįmanoma, kuriems norisi pasakyti daug gražių žodžių, tačiau jie tavęs nesiklauso. Ne, jie yra, jie gyvi, tiesiog yra toli nuo tavęs ir tavęs nenori ar nebegali matyti. Tačiau tu dar turi slaptą viltį, kad kas gali pasikeisti.

Bei artimuosius, kurie yra. Yra gyvi mūsų širdutėse, apie kuriuos dažnai pagalvoji, kuriuos dažnai prisimeni, prisimeni akimirkas su jais, norėtum, kad tai dar tęstųsi, tačiau tai yra neįmanona. Net negali turėti nė vilties, kad tai dar kažkada pasikartos. Nes jie yra gyvi ir amžinai gyvi išliks tik mūsų širdutėse.

Mintys tiesiog sukosi galvoje. Gan ilgai galvojau, ar tos mažos žvakutės bent kiek šildo. Taip norėtųsi, kad kažkas giliai giliai ten po tomis žvakutėmis jaustų, kad jos yra uždegtos su meile. Jei tik žinočiau, kad jaučia, man artimų žmonių kapai būtų pilni tų mažų žiburėlių.

Mano mintis nutraukė didesnės šviesos. Jau, jau atvažiavom. Grįžom namo. Į Kauną. Antruosius namus pasiekėm kaip niekad greitai. Tačiau galvoje vis sukasi mintys ir vaizdai. Mažieji žiburėliai.

Žmogau, tu vėl suklydai.

Tas jausmas, kai turi viską, tačiau iš tikro nieko neturi. Tas jausmas, kai visi tau sako, kad viskas yra gerai, tačiau tu supranti, kad nėra gerai. Yra tik blogai arba labai blogai.

Niekas su tavimi nenori kalbėti. Esi niekam nereikalingas. Tik tau atrodo, kad tavęs kažkam reikėjo, tačiau tu klydai. Klydai taip, kad dabar tai skaudu pripažinti.

Naiviai tikėjaisi, kad gali viską sudėlioti taip, kaip turi būti. Sudėti viską į savas lentynas. Taip, kaip tau atrodo geriausia. Tačiau vėl. Esi nepajėgus sudėlioti visko. Esi nepajėgus net pakelti kai ko. Ir neturi, kas tau padėtų. Nieko neturi.

Žmogau, tu vėl suklydai. Vėl tas jausmas, kai žinai, kad klysti, bet ir toliau taip darai, nes vis dar naiviai tiki, kad viskas bus gerai. Šį kartą. Naiviai. Galbūt šį kartą sugebėsi viską sudėlioti. Bet vėl tas jausmas.

Tas kvailas jausmas.

Jausmas.

Tačiau, žinai, kad vėl darysi tą patį. Gal šiek tiek kitaip. Gal bandysi apeiti iš kitos pusės. Tiesiai per aplinkui. Tačiau tikrai vėl darysi. Vėl tikėsies, kad tu tai sugebėsi. Aišku, tikriausiai vėl naiviai.

Bet juk visi klysta. Visi turi teisę klysti. Gal netgi šiokią tokią pareigą. Hm, pareigą suklysti...

Juk visi mes žmonės. Vieni daugiau naivūs, kiti mažiau. Vieni daugiau klystantys, kiti mažiau. Treti įsivaizduoja, kad išvis neklysta, bet jie tai tik įsivaizduoja. Visi mes žmonės ir visi mes klystam.

Ir vėl tas jausmas… jausmas, lyg būčiau apie tai kalbėjus, rašius, galvojus. O juk tai ir dariau! Darysiu ir dar kartą. Kitą kartą gal šiek tiek kitaip. Bet taip pat žmogiškai naiviai.

Tas kvailas jausmas. Taip, klydau.

Always remember to smile not only because you can, but also because you deserve to.

Saulėta diena.

Atsibudau nuo saulutės spindulių, kurie veržėsi pro mano langą. Kokia graži šiandien diena! Iškart pagalvojau, kad būtina išlysti iš namų šiandien, tačiau taip nesinori. Atrodo, kad galėčiau tik sedėti užsidarius kambaryje ir mąstyti apie savo šiek tiek apgailėtiną gyvenimą.

Mintys tik apie Jį, tą vienintelį. Praėjo jau mėnuo maždaug, tačiau vis neiškrenta Jis man iš galvos. Vis pagalvoju apie Jo šypseną, akis. Kaip leisdavom kartu tokias saulėtas dienas. Kur važiuodavom, ką veikdavom. Vis prisimenu, kaip Jis mane mokydavo įvairiausių dalykų, duodavo velnių, o po to pabučiuodavo. Kaip jis apkabindavo mane, žiūrėdavo su meile, paimdavo už rankos. Tobuliausias laikas praleistas su Juo. Man visos dienos praleistos su Juo būdavo saulėtos. Nesvarbu, ar lijo, ar buvo apsiniaukę, tačiau man tai buvo pačios pačios tobuliausios ir pilnos saulės dienos.

Jau ne kartą aš Jam kartojau, kad Jis visada išliks mano širdutėje, užiims patį svarbiausią stalčiuką ten, nes tikrai Jį mylėjau ir vis dar myliu.

Nors viduje ir verkiu, tačiau aplinkiniams stengiuosi šypsotis, stengiuosi džiaugtis šia diena. Ypač šia saulėta diena. Atrodo, kad viduje yra taip tuščia, tokia bedugnė, tačiau tokiomis dienomis kaip ši, suprantu, kad viskas, kas buvo anksčiau yra nuostabūs prisiminimai ir tobulos akimirkos. Jas reikia prisiminti, jomis reikia džiaugtis. Ir reikia stengtis pradžiuginti aplinkinius.

Šiandien atrodysiu pati sau graži, noriu to. Noriu save vėl pamilti iš naujo, atrasti save kitokią. Žinau, kad galiu būti kitokia. Reikia man to. Žinau, kad galiu nuoširdžiai džiaugtis, bet dar ne šiandien.

Šiandien saulėta diena, šiandien jau nebe Jis yra mano saulėtos dienos priežastis. Šiandien tikra saulutė man primena, kad gali būti tokia diena be priežasties. Tik dėl to, kad saulutė šviečia.

Vargeliai.

Jau galvojau, kad viskas susitvarkys, atsistos į savo vietas ir gyvenimas tekės normaliu ritmu. Tačiau kaip aš klydau. Tikrai tikrai labai klydau. Ir net man gėda darosi, kad aš galėjau jau taip džiaugtis.

Vargelis numeris vienas ir tai pats didžiausias vargelis: reikia mums buto. Negalime gyventi ten, kur dabar gyvename, nes turime labai „nuostabų“ šeimininką, tiesiog gyvenimo būdo vadybininką, kuris mums viską aiškina ir visada yra teisus. Dabar 4 studentės sėdi su galvos skausmu ir nervine įtampa, nes nebegali pakęsti šeimininko. Duokit mums butą, labai prašau, jau taip ir norisi rėkti į telefoną kai paskambini dėl buto. Neviltis. Tikrai neviltis.

Vargelis numeris du: tikriausiai ryt rašysim dar vieną atsiskaitymą, tai man reiktų mokytis, tačiau galva užimta buto paieška. Ir dar tiksliai nežinom, ar rašysim, nes dėstytojos nebuvo kelias paskaitas. Tai meldžiamės, kad tik nebūtų to atsiskaitymo. Dar vienas galvos skausmelis. Jų jau du yra.

Vargelis numeris trys: sesė ant manęs pyksta nežinau dėl ko. Ir šiaip vaikšto užpykus ant viso pasaulio. Taip kartais nutinka, tačiau ji man galvos skausmo nemalšina, o kaip tik prideda. Tai jau trečias galvos skausmelis.

Ir šiaip dar turiu įvairių vargelių, bet tai jau yra tokios smulkmenytės. Tačiau galvos skausmas vis auga ir auga. O šiandien penktadienis juk! Tikiuosi, kad jums savaitgalis yra/bus žymiai geresnis.

Rankdarbiai

Taip pasiilgau to džiaugsmo, kai rankose laikai ką tik padarytą savo rankomis papuošalą. Kai užsidedu pirmą kartą jį. Toks geras, nuostabus jausmas tada aplanko. Jau nuo pavasario beveik neprisėdu prie šio pomėgio... Mokslai, mokykla, egzaminai, vasara, nauja pradžia, universitetas. Ir šiam pomėgiui nelieka laiko.

Tačiau mano savaitgalio planuose yra ryškiom didelėm raidėm parašyta: PASIGAMINTI KĄ NORS GRAŽAUS SAU. SAVO RANKOMIS.

Ir dar kelis kartus pabraukta.

Šis darbas yra prie must do, nes jau greitai mano pirštai pamirš, ką reiškia laikyti karoliukus, vielutes, žnyples ir visą ką vienu metu. Tikiuosi, kad pavyks man įgyvendinti šį planą ir jei turėsiu galimybę, tai pasidalinsiu su jumis savo gaminiu/gaminiais.

P.s. Šiandien juk ketvirtadienis, o tai reiškia, kad ryt jau savaitgalis. Sėkmingos paskutinės darbo dienos!

Gramatika.

O taip! Šiandien rašėm pirmąjį atsiskaitymą iš prancūzų gramatikos, po jo norėjau nusišauti, tikrai nusišauti. Man sunku buvo ir tegul nekalba tie kursiokai, kuriems jis buvo lengvutis! Bet aišku, nuo šiandien pasižadu, kad aš daugiau mokysiuos. Taip taip, aš daugiau mokysiuos. (;D) Net pačiai juokinga. Bet aš tikiu savimi! Tikrai tikrai žinau, kad susiimsiu.

O dar po šiandienos kontrolinuko eisim žaisti boulingo. Po šimto metų vėl eisiu pažaisti šitą žaidimą. Jau perspėjau kambariokes, kad galiu atsidurti ant takelio, kristi paskui kamuolį, nes šiandien man gan sunki diena buvo. Jos tai priėmė labai rimtai ir be juoko net!

Ir šiaip, žinot ką? Aš tikrai myliu savo gyvenimą, gal net po truputi pradedu jį dievinti ir gyventi iš tikro, o ne tik svajonėse ir mintyse! Kaip man tai patinka!

Bet su prancūzų gramatika, manau, kad sunkiai susidraugausiu. Bet bent jau stengsiuos, taip? :)

Prisimink.

Kaip draugė pasakė: nauji draugai, nauji namai, nauja pradžia..

Taip, tikrai nauja pradžia. Kitas miestas, nauji namai, atskiras butas, universitetas, nauji žmonės, nauji veidai, dėstytojai, kursiokai, grupiokai, nepriklausomybė, darai ką nori ir kada nori, paskaitos, o ne pamokos, tvarkaisi gyvenimą pats. Nauja pradžia. Net nauja šukuosena.

Sunku viską pamiršti. Pamiršti jausmus, tai, kas buvo, ką patyrėme. Pamiršti žmones. Negalima pamiršti žmonių, juk taip neįmanoma. Susidėti visus atsiminimus į stalčiukus giliai giliai širdutėje ir kai pasidarys sunku, viską ištraukti, prisiminti ir vėl sudėti atgal. Ir kaupti vis naujas akimirkas. Viską išsisaugoti, vis nupirkti naujas komodytes į širdutę ir kaupti ten prisiminimus vis nepamirštant senųjų. Apsidėlioti visą širdutę komodomis, mažomis ir didelėmis, su stalčiukais ir be jų. Krauti ten didelius ir mažus aplankus su skirtingomis datomis, vardais ir pavardėmis, vietomis.

Bet kiekvieną dieną reikia gyventi taip, lyg tai būtų nauja pradžia, daryti viską, ką tik galite, nestabdyti savęs. Nes nauja diena, tai nauja pradžia, negali būti vienodų dienų, vienodų savaičių ar mėnesių. Kiekviena akimirka skiriasi nuo ką tik buvusios, nors tu ir sėdi toje pačioje vietoje nejudėdamas ir nemirksėdamas, net nekvėpuodamas. Pasaulis keičiasi aplink tave. Viskas keičiasi.

Mano nauja pradžia, naujam mieste, su naujais žmonėmis ir naujais namais. Universitetas, kursiokai, butas, gyvenimas toks, kokio aš noriu.

Prisimink - kiekviena diena, tai nauja pradžia ir naujas gyvenimo lapas.

Namai namai namai.

Kaune gyvenu jau beveik mėnesį ir dar nebuvau grįžus į gimtąjį miestą. O taip pasiilgau jau namų, tėvų, šuns. Norėčiau nueiti į savo mokyklą, aplankyti mokytojus, tiesiog pasivaikščioti, nueiti į valgyklą. Echt, tokia nostalgija. Taip visko pasiilgau.

Ir esu labai laiminga, nes jau šiandien grįšiu į Panevėžį. Negaliu sulaukt! Iš tikro, net gėda sakyt, bet dar vartausi lovoje, praleidau šiandien vieną vienintelę paskaitą ir vis galvoju, kad šiandien jau būsiu namuose, savo kambaryje. Išvažiuosim tik 16h, bet atrodo galėčiau padaryti bet ką, kad tik išvažiuptume kuo greičiau, sėsčiau į mašiną su pižama net. Tikrai labai labai pasiilgau namų...

Iš tikro dar keistai jaučiuosi eidama į universitetą. Atrodo, kad dar per anksti man čia. Atrodo, kad dar po metų turėčiau tik studijuoti. Hm, ar ilgai dar taip jausiuos? Tikiuosi, kad ne. Norėčiau jau jaustis studente, o ne mokinuke.

Norėčiau pagaliau suvokti, kad jau studijuoju, kad reikia pasitempti, pasimokyti, kad tikrai gerai mokėčiau viską. Noriu to, sieksiu to. Kaip pirmam įraše minėjau, tikrai su jumis sveikinsiuos iš Prancūzijos, tikiu tuo, darysiu viską, ką tik galiu. Niekas negali nužudyti mano svajonės, niekas negali pakeisti mano tikslų.

Aš dievinu maistą. Galėčiau valgyti ir valgyti. Kartais užeina noras pačiai ką pagaminti, dažniausiai tai būna pyragai, keksiukai ar šiaip kokie skanumynai. Neseniai norėjau kažko itin skanaus, tai ieškojau internete receptukų. Akis užkliuvo už „Snikerinio pyrago“ recepto, kuris yra čia. Gavosi tikrai pasakiškai skanus, labai saldus ir nesunkiai pagaminamas.

Taigi, šiam pyragui reikės:

1. 1,5 pakelio Selgos „Airiško kremo skonio“ sausainių;
2. 100 g riešutų sviesto;
3. 1 skardinės kondensuoto pieno su cukrumi;
4. 100 g pieniško šokolado, supjaustyto mažais gabaliukais (dėjau mažiau);
5. 100 g balto šokolado, supjaustyto mažais gabaliukais (taip pat dėjau mažiau).

Gaminimas:

Sausainius sutrupinkite (nereikia padaryti džiūvesėlių, tačiau gan smulkiai sutrupinkite) ir sumaišykite su riešutų sviestu. Maždaug 20 x 30 cm dydžio skardą išklokite kepimo popieriumi (būtinai išklokite ir kraštus). Suberkite sausainių masę į skardą, išlyginkite ir šiek tiek šaukštu paspauskite. Ant sausainių užpilkite kondensuotą pieną ir jį paskirstykite daugmaž lygiai. Ant viršaus užberkite smulkintą šokoladą. Kepkite ~25-30 minučių - kol lengvai paruduos 180 laipsnių orkaitėje. Išėmę iš orkaitės leiskite porą valandų pastovėti šaltai (būtinai!), o tada SKANAUS!

Dieviškas pyragas, kurį dar kepsiu ir kepsiu!



Atsiprašau už nuotraukos kokybę, fotografavau su telefonu, ką tik iš orkaitės ištrauktas mano pyragas. :)

Mokytis? Ne!

Man reikia mokytis. Kaip prisiversti tai daryti? Reikia išmokti skaičius, dienas, mėnesius, asmenavimą, tačiau net neįsivaizduoju kokiu mistiniu būdu man tai padaryti! Dar ir dėl to neįsivaizduoju, nes šiandien išvažiuoju į Vilnių susimatyti su seniai girdėtais ir matytais bičiuliais. Manau, kad ryt vakare, kai grįšiu, turėsiu tiesiog tobulą sekmadienio vakarą su prancūzų kalbos gramatika. Tikiuosi, kad susidraugausiu aš ryt su ja.

O šiandien pasistengsiu apie tai negalvoti ir praleisiu šeštadienio vakarą/naktį tiesiog nuostabiai ir mėgausiuos akimirka. Ir jums linkiu šauniai išnaudoti šiandieną, pasilinksminti ar tiesiog ramiai ir gražiai praleisti šią dieną.

Nauja pradžia. Kitokia pradžia.

Svajonės pildosi? Manau, kad taip.

Nuo tos dienos kai pirmą kartą aplankiau Paryžių, pradėjau svajoti. Svajoti, kad kada nors gyvensiu Paryžiuje. Na, nebūtinai Paryžiuje, kad gyvensiu Prancūzijoje. Po kiek metų vėl turėjau galimybę apsilankyti ten. Ir žinot ką supratau? Kad tai tikrai yra mano svajonių šalis. Dievinu jų kultūrą, ten gyvenančius žmones, atmosferą. Dievinu mažas ir siauras jų gatveles bei mažytes mašinytes. Dievinu Monmartro mažytes kavinukes su mažyčiais staliukais lauke. Ten toks skanus vynas!

Tačiau supratau, kad norint gyventi Prancūzijoje reikia prancūzų kalbos. Tada supratau, kad matau tik savo svajonės uodegytę. Ji tolo nuo manęs. Mokykloje nebuvo prancūzų kalbos pamokų, o mano visos pastangos susirasti kursus buvo bevaisės. Trejus metus ieškojau ir vis nesusidarydavo grupė arba nebūdavo tiek pinigų. Šiemet baigiau mokyklą. Toliau laukė studijos. Pusę metų galvojau, ką noriu toliau veikti, kur studijuoti. Tačiau tik paskutinę akimirką įrašiau prancūzų filologiją. Ech, tikriausiai manęs ten niekam nereikės, juk nesimokiau prancūzų. Tokios mintys sukosi galvoje. Tačiau, tikriausiai dar giliai giliai širdyje tikėjau savo svajone ir tikėjausi būti priimta. Ir ką jūs manot? Nuo rugsėjo 1 dienos esu prancūzų filologijos studentė.

Svajonės po truputi pildosi. Reikia tik nesustoti tikėti jomis. Vėl tikiu, kad aš gyvensiu Prancūzijoje. Tikiu tuo, noriu to, sieksiu to. Pamatysit, kadanors aš jums rašysiu iš mažo balkonėlio, kur sėdėsiu su vyno taure rankoje ir sakysiu jums Bonjour.

Minčių chaosas: Pasišalinu

Kurį laiką manęs čia nebuvo, bet nemanau, kad kas labai pasigedo. Tiesiog sunkiai randu tokį kampą, kad galėčiau pasiekti Jūsų ausis. Kol nerašiau atsirado įvairių minčių. Bet ar pavyks jas įgyvendinti, bus matyt. O kol kas pasišalinu truputį atokiau nuo blogo ir rašymo bei minčių, ką rašyti. Tikiuosi, kad greitu laiku bus viskas aišku ir rasiu kelią, kuriuo galiu drąsiai žengti.



Rosée

p.s. saldžių sapnų! (http://www.youtube.com/watch?v=68OqU7q4e-s)

Minčių chaosas: Atvirlaiškis

Sergant atsiranda daug laiko visokiems neatrastiems dalykams. Radau daug įvairių ir be galo įdomių blogų, kurie papildė mano mėgstamiausiųjų gretas.

Taip pat atradau ir vieną puslapį, kuriame žmonės registruojasi iš viso pasaulio ir siunčia vieni kitiems atvirlaiškius. Taip, ir aš užsikabinau.

Jau taip seniai pati iš kelionių vežuosi sau patikusius atvirlaiškius, atvirutes. Tai pagalvojau, kad pats laikas būtų ir pačiai kelias išsiųsti ir gauti. Juk daug smagiau gauti, nei pačiai pirktis.

Be to, labai seniai svajojau kažką kolekcionuoti, tik niekas man „nelipdavo“. O čia net nepagalvojus vis parsivežu kokį atvirlaiškį įdomesnį. Dar neseniai po lova atradau dėžutę, kuri buvo pilna tokių dalykėlių. Šis atradimas man taip širdutę paglostė, tiek daug įvairių prisiminimų iškilo.

Tad, jei susigundėte ir jūs pabandyti, užeikite į www.postcrossing.com!

Malonaus atvirlaiškiavimo! :)

Rosée