Laukiant įkvėpimo.

Mažieji žiburėliai.

Vėlinės. Kelionė iš gimtojo Panevėžio į Kauną, kuris jau tapo mano namais prieš du mėnesius. Na, tiksliau pasakius namais tapo tik prieš mėnesį. Važiuoju ir bandau pro automobilio langus kažką įžvelgti. Bandau, bet gan nesėkimingai, nes yra tamsu ir sunku jau ką nors įžiūrėti. Tačiau kapinių švieselės, maži maži žiburėliai matosi iš tolo. Nežinau, kiek tokių pravažiavom, neskaičiavau. Galvoje tiesiog pradėjo suktis mintys apie artimuosius.

Artimuosius, kuriuos dar turiu šalia, kuriuos galiu apkabinti, su kuriais galiu pašnekėti, kuriems galiu pažiūrėti į akis.

Artimuosius, kurie yra toli, kuriuos gera ir tuo pačiu skaudu prisiminti, su kuriais norėtųsi pabūti, pakalbėti, tačiau yra neįmanoma, kuriems norisi pasakyti daug gražių žodžių, tačiau jie tavęs nesiklauso. Ne, jie yra, jie gyvi, tiesiog yra toli nuo tavęs ir tavęs nenori ar nebegali matyti. Tačiau tu dar turi slaptą viltį, kad kas gali pasikeisti.

Bei artimuosius, kurie yra. Yra gyvi mūsų širdutėse, apie kuriuos dažnai pagalvoji, kuriuos dažnai prisimeni, prisimeni akimirkas su jais, norėtum, kad tai dar tęstųsi, tačiau tai yra neįmanona. Net negali turėti nė vilties, kad tai dar kažkada pasikartos. Nes jie yra gyvi ir amžinai gyvi išliks tik mūsų širdutėse.

Mintys tiesiog sukosi galvoje. Gan ilgai galvojau, ar tos mažos žvakutės bent kiek šildo. Taip norėtųsi, kad kažkas giliai giliai ten po tomis žvakutėmis jaustų, kad jos yra uždegtos su meile. Jei tik žinočiau, kad jaučia, man artimų žmonių kapai būtų pilni tų mažų žiburėlių.

Mano mintis nutraukė didesnės šviesos. Jau, jau atvažiavom. Grįžom namo. Į Kauną. Antruosius namus pasiekėm kaip niekad greitai. Tačiau galvoje vis sukasi mintys ir vaizdai. Mažieji žiburėliai.