Kruopščiosios rankelės: Ji

Domėkis savo gyvenimu, nes esi vienintelis, kuris gali iš jo šį tą padaryti.

Ilse Pannek

Rosée

Kruopščiosios rankelės: Black one

Žmogus toli gražu neišnaudoja savo gebėjimų. Jis turi pačių įvairiausių jėgų, kurių dažniausiai nepasitelkia.

Dale Carnegie

Rosée

Spektaklių frontas: „Tėtis“

Režisierius: Juris Rijnieks
Vaidina: Darius Petkevičius

Islandų autoriaus Bjarni Haukur Thorsons komedija „Tėtis“. Monospektaklis.

Tikrai visų iš anksto atsiprašau už savo subjektyvią nuomonę.

Ėjau į šį spektaklį kupina susidomėjimo. Neskaičiau apie jį nieko, nenorėjau susidaryti išankstinės nuomonės. Tikėjausi, kad patiks, galbūt nustebins. Tačiau mano lūkesčių nepateisino net iš dalies. Jaučiausi ne ten pataikiusi.

Spektaklio trukmė maždaug 2 valandos su pertrauka. Laikas, kaip bebūtų keista, neprailgo labai. Galbūt dėl to, kad laukiau kažko. Kažko, kas paaiškintų viską, privestų iki pačios esmės. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Galima teigti, kad spektaklis yra gan modernus, buvo panaudotos naujosios technologijos: leidžiamas vaizdo įrašas keliose vietose. Tačiau tai tik, mano nuomone, pablogino situaciją. Per visas dvi valandas nusišypsojau (taip, tik nusišypsojau) porą kartų. Nors beveik pilna salė juokėsi net susiriesdami ir iki ašarų.

Man daugiau buvo graudu, kad toks aktorius kaip Darius Petkevičius penkiose vietose pats labai linksmai sureagavo į tai, ką pasakė ir nusijuokė. Atsiprašau, bet jei jau esi aktorius, tai iki galo tokiu ir išlik. Dar kartą labai atsiprašau, jei toks buvo režisieriaus sprendimas. Bet, kažkaip pasirodė, kad aktorius tai daro nesuvaidintai ir labai nuoširdžiai.

Ėjau į šį spektaklį kartu su savo tėvais. Na žinote, spektaklis vis dėl to vadinasi „Tėtis“, tai galvojau, kad jiems turėtų jis pasirodyti juokingas, įdomus, nes patys tai išgyveno. Tačiau, kaip sužinojau po spektaklio, jų nuomonė buvo labai panaši į manąją. Per visą spektaklį tik porą kartų mačiau, kad mano gimdytojai juoktųsi. Ir kaip mano mama pasakė: „Šis spektaklis yra skirtas žmonėms, kurie retai eina į spektaklius ir jiems užtenka nesubtilių pigių juokelių.“.

Dar labai įstrigo viena vieta, kai aktorius taip įsijautęs kalbėjo apie šūdus. O salė taip skaniai juokėsi, kad net pagalvojau, kur aš patekau?

Dar vieną akmenuką numesiu į žiūrovų daržą. Mielieji, jei jau einate į spektaklį ir netgi prieš jam prasidedant Jums yra primenama „prašome išjungti mobiliuosius telefonus“, tai būkite geri, taip ir padarykite. Nes jau labai nemalonu 5 kartus per 2 spektaklio valandas girdėti kaip Jums kažkas skambina ir koks Jūs esate populiarus.

Kaip pradžioje minėjau, man laikas neprailgo, nes laukiau kulminacijos arba kažko, kas būtų privedę prie esmės. Buvo dvi scenos, kada jau pagalvojau: „O, kažkas vyksta!“. Tačiau tai sudarė tik porą minučių visame spektaklyje, kada buvo galima įžvelgti esmę. Na, bet patys juk suprantate, kad pora minučių dvejose valandose yra tik lašas jūroje!

Dar kartą galiu tik atsiprašyti dėl savo labai subjektyvios nuomonės apie šį reginį, bet tai man pasirodė pigu ir neskoninga. Atsiprašau!

Rosée

Minčių chaosas: Gyvenimas kaip kinas

I serija

„tiesiog“

Aš negyvenu. Dabar aš tik būnu. Nors kiti mano, kad mano gyvenimas nuostabus, bet taip tikrai nėra. Mano gyvenimas susideda iš buvimo, miego, kartais iš savęs įtikinėjimo, kad viskas yra tiesiog nuostabu. Deja deja, tai ir lieka tiesiog įtikinėjimais.
Šitoks mano gyvenimas tęsiasi jau kažkur mėnesį ar pusantro. Kad ir ką bedaryčiau nieko negaliu pakeisti. Draugės, bent jau kur aš galvojau, kad tai mano draugės po truputi ir, kaip joms atrodo, visai neskaudžiai man atsuka nugaras. Ir gerai. Galvojat, kad neturiu draugų? Klystat. Bet man vis tiek skaudu. Juk mes nuo pirmos klasės kartu visur. Tokios abi neatskiriamos. Deja. O tu? Tu atsiradai tik anų metų pabaigoj, bet tapai tokia artima ir tokia brangi. Deja.
Ar žinot tokį jausmą, kai akyse kaupiasi ašaros, bet negali pradėt verkt? Tiesiog kažkas viduj neleidžia išsiveržt tom ašarom, kažkas jas sulaiko. Tikriausiai tas kažkas nujaučia, kad verkti neverta. Bet juk man šiek tiek palengvėtu. Trumpam, bet nors šiek tiek.
Tikrai, mano šitoks buvimas neprives prie gero. Prie blogo irgi ne. Aš tiesiog būsiu, maždaug karts nuo karto išeisiu prasiblaškyti, bet manęs nieks neprablaškys ir tada vėl būsiu.
Bet kartais mane aplanko ir optimistinės nuotaikos. Na taip, kas mane gerai pažįsta žino, kad esu didelė optimistė. Tik kartais to neparodau. Taigi, dabar tikiu, kad viskas bus ok. Deja. Jez, to žodelio deja pilnas tekstas. Ne, nepilnas.
Ai. Ką aš galiu pasakyt. Juk aš tiesiog būnu.

Ir tokios mano serialo serijos būna pačios liūdniausios, neįdomiausios ir graudžiausios.

Rosée

Virtuvės chemija: KEKSIUKAI

Pirmadienio vakaras. Už lango krentantys lapai. Atostogų pabaiga. O pilvas šneka, kad nori kažko saldaus ir labai skanaus. Pasidalinsiu receptu, kurį sužinojau iš draugės Ievos.

Mums reikės:

• 100g sviesto;
• 100g cukraus;
• 2 kiaušiniai;
• 2 šaukštai pieno;
• 2 šaukštai nutelos;
• 150g miltų;
• 1 šaukštelis kepimo miltelių;
• migdolo drožlių;
• keksiukams popieriukų.
  
  Sviestą ištrinkite su cukrumi, įmuškite kiaušinius, supilkite pieną ir įdėkite nutelą. Atsargiai maišant supilkite miltus ir kepimo miltelius. Migdolų drožles galite panaudoti įvairiai, tiek ant viršaus uždėti, tiek į keksiukų vidų. Visą masę sudėkite į popieriukus ir pašaukite į įkaitintą iki 150 laipsnių temperatūros orkaitę 20 - 25min.

Tobulo skonio keksiukai, kuriuos įvertino ne tik mano šeima, bet ir draugai. Skanaus, melieji!

Rosée