Papasakosiu aš jums vieną
savo gyvenimo istoriją, kurios beveik niekas nežino. Jau praėjo daugiau nei
metai, tačiau kiekvieną kartą ją prisiminus akyse iškart pasirodo ašaros, o
gerklę suspaudžia taip stipriai, jog atrodo nė prakvepuot negaliu.
Istorija apie mano senelį. Kuris
gyvas tik mano širdutėje.
Visi sakydavo, kad aš esu
senelio vaikas. Mes buvome panašūs ne išvaizda, bet mintimis ir darbais. Gal kažkiek
ir išvaizda. Tačiau suprasdavome vienas kitą tylėdami. Aplinkiniai galbūt
pagalvodavo, kad mes neturim apie ką kalbėti, didelis amžiaus skirtumas
nesuveda mūsų prie bendrų temų ar tiesiog senelis nesidomi anūke ir atvikščiai.
Tačiau mes žinojom, ką norim vienas kitam pasakyti, tai kam dar kalbėti? Mums
buvo žiauriai gera kartu tylėti, palaikyti vienas kitam kompaniją ir leisti
kartu laiką.
Tik nepagalvokite, kad mes
visuomet tylėdavom. Tikrai ne.
Mano senelis buvo stiprus
žmogus. Išgyveno kelis stiprius infarktus. Atsibudo po sunkios galvos
operacijos ir komos, gyveno pilnavertį gyvenimą, nors gydytojai viską piešė
pačiomis blogiausiomis spalvomis. Tačiau, Jam vis blogėjo. Atsirasdavo vis
naujų bėdų. Ir štai atėjo naujieji metai, po jų sausio antrą dieną nuvažiavom
su tėvais pas senelius, pasveikinti su naujaisiais metais, pasedėjom, pabuvom
ir ruošėmės namo. Visuomet išvažiuodama iš senelių, aš pabučiuodavau ir
apkabindavau tiek močiutę, tiek senelį. Tačiau tą kartą to nepadariau. Pakštelėjau
močiutei į skruostą ir išlėkiau. Ir nepraėjus savaitei, senelis atsidūrė
ligoninėje. Diagnozė buvo žiauri. Vėžys. Kaulų trupėjimas. Po to ir koma. Į ligoninę
tėvai neleido nei manęs, nei sesės. Sausio dvidešimt antrą dieną pajutau, ką reiškia
netekti beveik pačio artimiausio žmogaus. Per laidotuves galvoje vis sukau
sausio antros dienos įvykius. Kaip atėjau, ką dariau, ką sakiau, bet labiausiai
prisimindavau, ko nesakiau. Dėl to buvo dar skaudžiau.
Grįžusi į gimtąjį miestą,
nesvarbu dienai, dviem ar savaitei, aš visada aplankau senelį kapinėse. Tikiu,
kad žvakutė šildo.
Praėjo daugiau nei metai,
tačiau nematau klaviatūros per ašaras. Skauda, sunku, negera, tačiau Jį labai
aš myliu ir Jis visuomet užims didesnę dalį mano širdies.
