amis

Gyvenimas yra kaip tigras. Galite arba gulėti ir leisti jam prispausti letena jums galvą, arba galite sėsti jam ant nugaros ir joti.

Indų patarlė

Kartais geriausia pasislėpt nuo visų. Atsisėsti ant suoliuko centrinėje aikštėje ir galvoti, kad tavęs niekas nemato. Kartais smagu būti matomai nematomu.

O kartais smagiau būti nematomai matomu.

Išvis geriausia yra visada būti matomu ir išlikti visų sutiktų mintyse. Savo gerumu, nuoširdumu, šypsena, giliomis akimis.

Atrodo, kad manęs pas kai kuriuos gerus draugus nėra. Net giliausioje širdies vietelėje. O gal ir yra, tik man atrodo kitaip. Kad ir dabar sėdžiu ir virpa jau apatinė lūpa. Visada man tai būna prieš ašaras.

Galėčiau sakyti, kad pati kalta. Tačiau kažkaip atpratau save kaltinti. Bet, manau, su laiku vėl šis kaltumo jausmas grįš pas mane. Juk aš kitaip nemoku.

Ir be jūsų sunku man gyventi.

Bet aš žinau, kad priprasiu.

O kartais aš Jus paleisiu kaip vėją. Kad ir kaip norėsiu sulaikyti, tačiau negalėsiu. Praslysit pro pirštus man.

Myliu.

tu es toujours avec vous, la rosée

Thaïlande

Kiekvieną sekundę galite atgimti. Kiekviena sekundė gali tapti nauja pradžia. Tai pasirinkimas. Jūsų pasirinkimas.

Clearwater

Beveik visos kelionės apie kurias čia rašysiu bus iš mano ir „Pynimėlio“ kolekcijos. Nes tuos 12 metų tik taip ir keliavau. Išskyrus, kelias keliones su tėvais.

Taigi.

Tailandas. 2010 01 12 - 28.

Bilietai: juos turėjome jau gegužės mėnesį. Taigi, kelionės laukėme apie pusę metų. Bilietai kainavo apie 2500lt.

Važiavome iki Prahos su autobusu. Turėjome laukti Prahos oro uoste apie 12 valandų. Buvo baisiai šalta, nes vis dėl to, kad mes skridome iš žiemos į vasarą ir stabtelėjome ankstyvame pavasaryje. Tada skridome į Kijevą. Ten nereikėjo laukti ilgai, tiesiog perėjome į kitą lėktuvą ir tiek. Atskridome į Bankoką, o iš jo važiavome apie 8 valandas iki Surino, kur vyko festivalis.

Žmonės: šilti, bendraujantys, paslaugūs. Dauguma vaikinų - gėjai. Man net buvo taip, kad žiūrint madų šou prie manęs sėdėjo mūsų gidas ir pasakė: „Štai čia mano brolis (parodė į išties labai gražią merginą), o čia jo vaikinas.“ Na buvo keista, ypač pirmomis dienomis, bet vėliau panelėms buvo nebesvarbu, o vaikinam baugoka. O šiaip, matosi, kad tajai yra tikrai tokie žmonės, kurie nusišypsos tave sutikę ir paklaus anglų, o galbūt ir šiek tiek laužyta, perskaityta iš lapelio lietuvių kalba ir tavęs nuoširdžiai pasiilgs, kai išvažiuosi.

Valiuta: jų pinigai - batai. Taip taip. 100 batų yra maždaug 7 litai. Panelėms yra tiesiog rojus ten! Būdavo eini, žiūri suknelė kainuoja 300 batų ir jau galvoji, kad tai yra per brangu. :D Laisvai galima apsipirkti vienam rūbui išleidžiant ne daugiau kaip 14 litų. Auskarų už 100 batų galima nusipirkti kokias 7 poras. Jei pasišypsai ir pasideri, o tai daryti būtina, tai ir dar daugiau tada.

Maistas: negalėčiau pasakyti apie jį kažką blogo. Maistas įdomus. Aišku, dominavo ryžiai. Buvo labai dieviškai skani vištiena, nerealaus skonio vaisiai ir labai įdomus ir ne itin skanūs jų saldumynai. Na, man iš to maisto tik naudos buvo, numečiau kokius 5kg. Valgiau gan daug, ypač daug vaisių, gėriau labai daug vandens. Nebadavau. Tai va, prašau, kilogramų ir nebėra. Tačiau grįžus namo ir pakapojus mamytės maisto viskas atgal. Mano didžiausiam nusivylimui. Žinoma, teko ragauti ir neįprasto lietuviams maisto: šilkaverpių. Skonio gal nepasakosiu, nes tai nelabai įmanoma, bet pasakysiu tiek, kad iškart užsigėriau vandeniu. :)

Kalba: na, šiu atveju galiu pasakyti tik tiek, kad angliškai galima susikalbėti su visais. Bet mes, būdami mokiniais, kalbėdavome žymiai geriau už studentus, kurie studijuoja anglų kalbą. Verta susimąstyti. Be to, jie stropiai mokėsi lietuvių kalbos, ypač mūsų gidas. Buvo smagu girdėti, kaip jis kalba lietuviškai, beje, gan gražiai.

Klimatas: šiltas ir drėgnas. Bet mums, lietuvaičiams, tada buvo labai gera. Nes Lietuvoje tuo metu buvo -20 ir daugiau, o Tailande +30 ir daugiau. Mėgavomės labai šilta žiema.

Festivalis: vien jau tai įdomu, kad vyko egzotiškoje šalyje. Mes beveik vieninteliai europiečiai. Po šio festivalio dar iki šiol bendrauju su dauguma žmonių, su kuriais susidraugavau. Kol kas vienintelis toks festivalis, nes po kitų praėjus gal mėnesiui visi ryšiai nutrūkdavo. Džiaugiuosi, kad žiemą galėjau praskaidrinti trupučiu vasaros.

Žinoma, svajoju ten dar kada nuvykti, bet tam, kad labiau pažinčiau šalį. Nes vis dėl to tai buvo festivalis, o ne pažintinė kelionė. Dar viena šalis į must visit sąrašą.

tu es toujours avec vous, la rosée

danse

Užpildykite kiekvieną dieną. Atiduokite jai savo jaunystę, savo sveikatą, savo sugebėjimus, savo viltį - taip visas jūsų gyvenimas taps stebuklu, o prisiminimai bus malonūs.

Pam Brown

12 metų. 12 metų šokio. 12 metų džiaugsmo, liūdesio, skausmo ir tikrumo. 12 metų su antraisiais tėvais tapusiais vadovais ir lyg didele šeima - šokėjais. Tai nebuvo šiuolaikiniai ar pramoginiai šokiai. Tai tautinių šokių kolektyvas. Dainų ir šokių ansamblis.


Praėjo mėnuo kai atsisveikinom su vadovais. Supratau, kokie brangūs visi buvo. Ir yra. Taip, gal aš per daug prisirišu prie žmonių. Gal esu per daug jautri. Sentimentali. Bet gera prisiminti visas repeticijas. Visus koncertus. Dainų šventes. O ypač keliones. Per tuos 12 metų įgijau tokių draugų apie kokius galėjau tik pasvajoti.


Na, gal ir ne pačios didžiausios gražuolės mes čia. Bet svarbiausia, kad visos keturios. Tokių draugių galite tik pavydėti.

Tikrai dabar galiu pasakyti, kad 12 metų praėjo kaip viena diena. Net nesitiki, kad tiek laiko šokau. Ir, aišku, bus liūdna, nes šokių nebebus. Bet tikiuosi, kad draugystė yra tvirta ir išliks dar ilgam.

Taip pat šiuo įrašu pradėsiu rašyti apie keliones. Su „Pynimėliu“ daug keliavome. Aišku, rašysiu ir apie kitas keliones. O galbūt ir apie tai, ką norėčiau aplankyti. Ačiū tiems, kurie skaito!

tu es toujours avec vous, la rosée

été

Galite arba susitraukti ir slėptis, arba ištiesti pečius ir pulti pirmyn. Aš pamačiau, kad man labiau patinka nesislėpti.

Minnie Driver

Vasara. Gražus žodis. Gražus metų laikas. Geras metų laikas. Atostogos.

Tik kartais tos atostogos nebūna tokios, kokių norėtume. Va, kad ir vakar. Sėdėjau ir jaučiau, kad man kažkas negerai. Pusę vakaro praverkiau. Atrodė, kad pasaulis manęs nesupranta. Ką jau kalbėti apie pasaulį, jei artimiausi žmonės nesupranta. Taip atrodė. Tačiau šiandien atsikėlus supratau, kad aš pati savęs nesuprantu kartais. Kad dažniausiai ir pati save kaltinu dėl kažko, ko tiksliai nežinau. Esmė būna - kaltinti.

Taip pat šiandien buvau nuvežta prie jūros! Kaip aš ją dievinu. Galėčiau sėdėti ir žiūrėti į ją. Iš tikro labai apsidžiaugiau kai po tokio penktadienio šiandien jau buvau prie mūsų Baltijos. Visada man jūros vėjas įpučia gerų idėjų į galvą. Apskritai, tas vėjas viską padaro taip teisingai.

Ir išvis. Šios dienos įspūdžiai yra tik patys geriausi ir patys nuoširdžiausi. Šiandien supratau, kad per gyvenimą eiti su šypsena yra daug lengviau. Žinoma, ašaros kartais nuridena kokį akmenėlį nuo širdutės. Tačiau šypsena mano gyvenime užims didžiąją laiko dalį.

Mažytė pauzė – po patirties, prieš naują gyvenimą. Su saule. Su šypsena.

tu es toujours avec vous, la rosée

obstacle, le défi, la peur

...nėra tokios kliūties, kurios negalėtum peršokti, iššūkio, kurio negalėtum įveikti, baimės, kurios nepajėgtum nugalėti, kad ir kaip neįmanoma tai kartais atrodo.

Erin Brockovich iš „Take it from me“

Tikrai taip. Šis Erin Brokovich sakinys labai tinka dabartinei mano būsenai.

Pirmiausia, būsiu 12okė. Šiandien draugai sužinojo savo lietuvių kalbos valstybinio egzamino rezultatus. Kaip smagu buvo su vienais pasidžiaugti. Truputi liūdniau buvo su kitais liūdėti. Ir tada pagalvojau, kad pati kitais metais panašiu laiku arba džiaugsiuos, arba liūdėsiu. Iškart iškilo mintis: „...nėra tokios kliūties, kurios negalėtum peršokti...“.

Tada pagalvojau apie savo draugus. Draugus ir „draugus“. Kaip tie antrieji skaudina, žeidžia ir užgauna. Kaip, atrodo, jie neturi sąžinės graužaties. Kaip jiems nerūpi kiti, o gal tik tu. Norisi tokių žmonių mąstymą apversti aukštyn kojomis. Žinau, čia panašiai kaip tas Don Kichotas su tais vėjo malūnais. Kita vertus, gal tiesiog pačiai reiktų pasikeisti šiek tiek. Nepasitikėti taip žmonėmis ir nelaikyti visų sutiktų savo draugais. Juk tai velniškai sunku! Bent jau man. Bet vėlgi prisiminiau: „...iššūkio, kurio negalėtum įveikti...“.

Galiausiai, šiandien vaikščiojau po parduotuves ir ieškojau sau batų. Išsimatavau jų gal milijoną. Na, žinote, kaip kartais būna. Apsiaviau tokius žavingus raudonus batukus su platforma. Bet iškart nusiaviau. Gal būt esu įsikalusi sau į galvą, o gal tai visiška tiesa. Net nežinau. Bėda tokia, kad esu gan aukšta. Visas metras septyniasdešimt penki centimetrai. Ir kai tik apsiaunu batus su kulniuku ar kokia platforma mano pirma mintis būna, kad atrodau lyg būčiau dviejų metrų ūgio. Aišku, jūs galite ir nesutikti. Bet dabar žinau, kad nėra: „...baimės, kurios nepajėgtum nugalėti...“.

Tikrai taip. Kol kas man šie visi trys dalykai atrodo neįmanomi, bet aš tikiu, kad kada nors. Kada nors ateis ir į mano namus šventė. Niekas dar nenumirė per egzaminus ir tikiuosi, kad aš nebūsiu tokia pirma. Pagaliau atskirsiu draugus ir „draugus“. Ir nugalėsiu visus savo kompleksus. Erin Brokovich man padės.

tu es toujours avec vous, la rosée