Seniai man jau buvo taip gera namuose. Namuose, kuriuose žaidžiau su lėlėmis, kuriuose pykausi ir mušiausi su sese, kuriuose verkiau dėl pirmos meilės, švenčiau savo visus 19 gimtadienių, į kuriuos grįžau 8h ryto po išleistuvių ir kuriuose praleidau paskutinę naktį prieš išvažiuodama į Kauną.
Nenorėdavau aš čia grįžti, o jei ir grįždavau jau po dienos planuodavau kelionę atgal į savo dabartinius namus - Kauną. Bet dabar čia jau esu daugiau nei savaitę ir neturiu nė mažiausio noro išvažiuoti. Gera man čia. Gera pabusti po smagios nakties praleistos su draugais. Gera neskubant pasidaryti kavos, išeiti į balkoną ir parūkyti. Gera niekur neskubėti. Gera sėdėti su pižama iki 15h. Gera aplankyti močiutę, sėdėti vakare valgomajame ir su mama pliurpiant apie viską ir tuo pačiu nieką gerti raudoną vyną. Gera pabusti savo senajame kambaryje ir pajausti saulės spindulius. Tiesiog gera.
Prieš grįždama čia, jaučiau, kad esu išsekusi nuo visko. Nieko nebenorėjau. O tiksliau, norėjau užmigti žiemos miegu. Bet čia aš atsigavau. Čia pajutau, koks nuostabus yra gyvenimas. Čia supratau, kokia vis dėl to esu aš laiminga. Čia iš naujo pradėjau gyventi, pradėjau džiaugtis smulkmenomis. Kiekvieną rytą pabundu su šypsena veide, o vakare su šypsena einu miegoti.
Dar pasidžiaugsiu tomis nuostabiomis akimirkomis ir pasistengsiu jas užsikoncervuoti. Išsaugoti visas jas kartu ir tuo pačiu atskirai. Nes greitai šita tobula mano gyvenimo atkarpa sugrįš į realybę. Į tą kitą realesnę realybę. Bet ten, aš tikiu, kad taip pat atrasiu tų mažų džiaugsmelių, kurie nušvies mano dienas.
