plaukų metamorfozės.

Per mažiau nei du metus iš ilgaplaukės merginos tapau trumpaplauke. Daug kas sako, kad trumpi plaukai labiau man tinka. O aš net nežinau. Aišku, jei atrodytų kitaip prieš porą dienų nebūčiau nusikirpus dar trumpiau. Bet kaip mano viena kambariokė pasakė: o kada gi daugiau aš galėsiu labai kažką daryti su savo plaukais?

Džiaugiuosi labai pasikeitimais.

<- dabar kaip atrodau -- kaip atrodžiau anksčiau (yra ir metų senumo nuotraukos ir senesnės) ->

Labanakt.

Paskutinis autobusas.

23:31 h…

Jau įpratau taip vėlai grįžti namo. Kai aplinkui tamsu tamsu, o tu nieko nebijai. Kai grįžti namo būdamas laimingu žmogumi. Kai naktį matai apšviestus geltonus lapus. Jau ruduo. Nepastebėjau kaip jis atėjo ir į mano kiemą. Beveik dvi savaitės praėjo kaip viena diena. Sutikau nuostabius žmones festivalyje. Visuomet galvodavau apie praėjusią dieną grįždama namo. Eidama iš stotelės klausydavau savo mėgiamos muzikos.

Dairytis aplink, grožėtis ir kiekvieną naktį pamatyti ir atrasti kažką naujo - tokia būdavo mano kiekvienos nakties „misija”. Bet tą kartą viskas buvo kitaip.

Pradėjo lyti. Dideliais gražiais lašais. Mėgavausi kiekvienu iš jų. Neturėjau skėčio, bet man jo ir nereikėjo.

Užgrojo Ovidijaus Jucio daina. Moku visus dainos žodžius, eidama dainavau. Nieko tikriausiai nėra tobuliau nei tai. Gal ir gerai, kad ėjau viena, aplink nebuvo nei vieno žmogaus. Iš tikro, man nerūpi, ką pagalvos kiti. Tačiau dėl mano pačios saugumo tai buvo gerai.

Antrą kartą ta pati daina, trečią, ketvirtą… daugiau nebeskaičiavau. Namo ėjau gal valandą, gal daugiau. Man tai nerūpėjo. Vis iš naujo įsiklausiau į kiekvieną tos dainos žodį. Ir kuo toliau, tuo daugiau ji man reiškė.

Lietus. Ta daina.

Tikitės, kad buvo minčių apie jį? Ne, nebuvo. Jau seniai žinau, kad ta daina yra sukurta lyg tyčia man ir dar vienam asmeniui. Bet šį kartą labai gera buvo tiesiog iš naujo į ją įsiklausyti. Ir daugiau jokių minčių.

Didžiavausi savimi, nes tai supratau tik grįžusi namo.

Ne, meluoju, dar buvo minčių mano galvoje. Galvojau apie tai, kokia tobula yra naktis, koks gražus ruduo, koks šiltas yra lietus ir kaip man gera. Norėjau vaikščioti visą naktį, bet supratau, kad manęs pradės ieškoti sesė.

Dar paskutinį kartą prie laiptinės durų pasiklausiau tos dainos. Stovėdama po lietumi surūkiau paskutinę tos dienos cigaretę. Pasakiau žvaigždėtam dangui ir lietui labanakt. Nusišypsojau sau ir nakčiai. Tą akimirką buvau pats laimingiausias žmogus žemėje. Bent jau pati taip noriu galvoti.

Užmigau tikrai su šypsena veide. Ko jau seniai nebuvo. Šypsojausi tamsai.

Dar kartą ištariau vos girdimą labanakt vėsiam nakties orui.

Labanakt.

Namai.

Seniai man jau buvo taip gera namuose. Namuose, kuriuose žaidžiau su lėlėmis, kuriuose pykausi ir mušiausi su sese, kuriuose verkiau dėl pirmos meilės, švenčiau savo visus 19 gimtadienių, į kuriuos grįžau 8h ryto po išleistuvių ir kuriuose praleidau paskutinę naktį prieš išvažiuodama į Kauną.

Nenorėdavau aš čia grįžti, o jei ir grįždavau jau po dienos planuodavau kelionę atgal į savo dabartinius namus - Kauną. Bet dabar čia jau esu daugiau nei savaitę ir neturiu nė mažiausio noro išvažiuoti. Gera man čia. Gera pabusti po smagios nakties praleistos su draugais. Gera neskubant pasidaryti kavos, išeiti į balkoną ir parūkyti. Gera niekur neskubėti. Gera sėdėti su pižama iki 15h. Gera aplankyti močiutę, sėdėti vakare valgomajame ir su mama pliurpiant apie viską ir tuo pačiu nieką gerti raudoną vyną. Gera pabusti savo senajame kambaryje ir pajausti saulės spindulius. Tiesiog gera.

Prieš grįždama čia, jaučiau, kad esu išsekusi nuo visko. Nieko nebenorėjau. O tiksliau, norėjau užmigti žiemos miegu. Bet čia aš atsigavau. Čia pajutau, koks nuostabus yra gyvenimas. Čia supratau, kokia vis dėl to esu aš laiminga. Čia iš naujo pradėjau gyventi, pradėjau džiaugtis smulkmenomis. Kiekvieną rytą pabundu su šypsena veide, o vakare su šypsena einu miegoti.

Dar pasidžiaugsiu tomis nuostabiomis akimirkomis ir pasistengsiu jas užsikoncervuoti. Išsaugoti visas jas kartu ir tuo pačiu atskirai. Nes greitai šita tobula mano gyvenimo atkarpa sugrįš į realybę. Į tą kitą realesnę realybę. Bet ten, aš tikiu, kad taip pat atrasiu tų mažų džiaugsmelių, kurie nušvies mano dienas.

Istorija.

Papasakosiu aš jums vieną savo gyvenimo istoriją, kurios beveik niekas nežino. Jau praėjo daugiau nei metai, tačiau kiekvieną kartą ją prisiminus akyse iškart pasirodo ašaros, o gerklę suspaudžia taip stipriai, jog atrodo nė prakvepuot negaliu.

Istorija apie mano senelį. Kuris gyvas tik mano širdutėje.

Visi sakydavo, kad aš esu senelio vaikas. Mes buvome panašūs ne išvaizda, bet mintimis ir darbais. Gal kažkiek ir išvaizda. Tačiau suprasdavome vienas kitą tylėdami. Aplinkiniai galbūt pagalvodavo, kad mes neturim apie ką kalbėti, didelis amžiaus skirtumas nesuveda mūsų prie bendrų temų ar tiesiog senelis nesidomi anūke ir atvikščiai. Tačiau mes žinojom, ką norim vienas kitam pasakyti, tai kam dar kalbėti? Mums buvo žiauriai gera kartu tylėti, palaikyti vienas kitam kompaniją ir leisti kartu laiką.

Tik nepagalvokite, kad mes visuomet tylėdavom. Tikrai ne.

Mano senelis buvo stiprus žmogus. Išgyveno kelis stiprius infarktus. Atsibudo po sunkios galvos operacijos ir komos, gyveno pilnavertį gyvenimą, nors gydytojai viską piešė pačiomis blogiausiomis spalvomis. Tačiau, Jam vis blogėjo. Atsirasdavo vis naujų bėdų. Ir štai atėjo naujieji metai, po jų sausio antrą dieną nuvažiavom su tėvais pas senelius, pasveikinti su naujaisiais metais, pasedėjom, pabuvom ir ruošėmės namo. Visuomet išvažiuodama iš senelių, aš pabučiuodavau ir apkabindavau tiek močiutę, tiek senelį. Tačiau tą kartą to nepadariau. Pakštelėjau močiutei į skruostą ir išlėkiau. Ir nepraėjus savaitei, senelis atsidūrė ligoninėje. Diagnozė buvo žiauri. Vėžys. Kaulų trupėjimas. Po to ir koma. Į ligoninę tėvai neleido nei manęs, nei sesės. Sausio dvidešimt antrą dieną pajutau, ką reiškia netekti beveik pačio artimiausio žmogaus. Per laidotuves galvoje vis sukau sausio antros dienos įvykius. Kaip atėjau, ką dariau, ką sakiau, bet labiausiai prisimindavau, ko nesakiau. Dėl to buvo dar skaudžiau.  

Grįžusi į gimtąjį miestą, nesvarbu dienai, dviem ar savaitei, aš visada aplankau senelį kapinėse. Tikiu, kad žvakutė šildo.

Praėjo daugiau nei metai, tačiau nematau klaviatūros per ašaras. Skauda, sunku, negera, tačiau Jį labai aš myliu ir Jis visuomet užims didesnę dalį mano širdies. 

Tik kartais jaučiuosi.

Niekada savęs nelaikiau labai populiaria ir mėgiama visų. Tiesiog buvau panelė iš nelabai didelio miesto, į kurią klasiokai ar draugai kreipdavosi kai jiems reikėdavo pagalbos, patarimo. Taip, turėjau tikrai daug pažįstamų, nemažai artimų draugų. Ne tik mokykloje, bet šokių kolektyve. Išlysdavom į miestą tikrai dažnai, turėdavom savo mėgiamas vietas, dažniausiai vis su ta pačia kompanija lėkdavom kur nors. Na, bet 2011 metais baigiau mokyklą aš ir įstojau į Kauną.

Nuo tada pradėjo viskas keistis. Kai kas į gerąją pusę, kai kas į blogąją. Labai džiaugiausi, kad pagaliau aš studijuosiu. Aš būsiu studentė. Kai sužinojau, kad dar įstojau ten, kur troškau, išvis skraidžiau devintame danguje. Mane palaikė tėvai, sesė, draugai, mylimas vaikinas.

Ah, taip, mylimas vaikinas palaikė mane, bet jam teko palikti Lietuvą, tai gavosi ir taip, kad teko palikti mane. O paliko tada, kai aš išvažiavau susikrovusi visą savo gyvenimą į lagaminus ir išlėkiau į Kauną. Rugsėjo mėnesis buvo pats šūdiniausias (atsiprašau) po visos euforijos. Bet susitaikiau su tuo, gyvenu toliau ir, manau, kad dar geriau man dabar yra. Bet ne apie jį dabar.

Jau praėjo septyni mėnesiai kaip mano pagrindinė gyvenamoji vieta yra Kaunas. Jau esu seniai pripratusi prie miesto, prie studijų, mokslų, šiokio tokio naktinio gyvenimo, gyvenu su trimis kambariokėmis, iš kurių viena yra mano sesė. Bet jaučiuosi vieniša. Vieniša dėl to, kad baigus mokyklą, aš supratau, kas yra mano tikrieji draugai, o tie draugai dabar studijuoja arba Vilniuje, arba yra išvažiavę į Angliją. Kaune draugų atžvilgiu esu viena.

Kurse pas mane labai nedaug žmonių, susibendravau labai su viena panele, bet ji dabar yra Amerikoje ir aš jos tikrai labai pasiilgau. Taip, turiu dvi kambariokes su kuriomis tikrai nėra liūdna, na, bet žinote, kad kartais norisi pamatyti ir kitus žmones, išeiti ir su kitais, nes jas matau 24/7. Turiu vieną draugę, kuri įstojo taip pat į Kauną, bet medicina atima iš jos daug laiko ir mes negalim dažnai susitikti.

Jaučiuosi vieniša dėl to, kad buvau įpratus parašyti vienai ar kitai draugei: lekiam kavos? ir už dešimt minučių mes jau sėdėdavom mašinoj ir važiuodavom į artimiausią arba kaip tik tolimiausią statoil’ą ir tada lėkdavom, taip sakant, laukais.

O čia, kiekvienas yra užsiėmęs savais reikalais. Sesė mokosi + dirba, kartais net nesusitinkam mes kelias dienas, nors ir miegam tame pačiame kambaryje. Kambariokės tikrai labai smagios, mielos ir geros mergaitės, tačiau kiek gali tuos pačius žmones matyti diena iš dienos? Taip, iki Vilniaus man yra tik 9 litai, tačiau kiek galiu aš privažinėti, studentei tie 9 litai yra nemažai į vieną pusę. O apie Angliją net neturiu žodžių.

Ir kodėl jūs visi turėjot įstoti į Vilnių? Ir kodėl aš turėjau įstoti į Kauną? Bet aš nesu viena, tik kartais jaučiuosi vieniša. Ir tada aplanko štai tokios mintys, kurias įmanoma gan greitai prablaškyti. Išbandyta ir patvirtinta!

Paprastumas - genialumas.

Vienas vaikinas man pasakė: „Patinka man kaip tu mąstai“
Atsakiau: „Juk paprastai mąstau, jokių įdomių idėjų ar minčių neišreiškiau“
O tas vaikinas pareiškė: „Paprasta - genialu“

Tada pradėjau pati galvoti, kad tikrai taip. Kas paprasta, tas dažniausiai labiausiai ir žavi. Paprastumas man yra nuoširdumas, lengvumas, grožis. Tačiau tą paprastumą arba, kitaip sakant, natūralumą kartais žmonės stengiasi suvaidinti, o kartais ir paslėpti. Bet kam? Aš to niekaip nesuprantu, nes kiekvienas mes esam skirtingi, kiekvienas savitas ir įdomus. Taip, vienam galbūt pasirodysi nuobodus, o kitam būsi pats įdomiausias žmogus pasaulyje. Dėl to juk ir reikia būti savimi ir žavėti žmones tuo, kuo esi, o ne tuo, kuo norėtum būti, nes anksčiau ar vėliau vis tiek pasirodysi toks, koks esi.
Ir tada jau viskas. Žmonės nenorės būti su tavimi dėl to, kad sužavėjai juos savo netikrumu. Tikrai. Patikėkite manimi.

Tada dar pradėjau galvoti apie paprastus dalykus, kurie suteikia kiekvieną dieną laimės. Daugiau ar mažiau, bet suteikia. O kiek žmonių to nepastebi, neišgirsta, nepajaučia. Manau, kad kai kurie yra tiesiog per daug išlepinti gyvenimo. Tikrai taip. Jei eini gatve ir nepastebi senelių poros, kurie šypsosi vienas kitam ir eina susikabinę rankomis. Jei ryte atsikėlęs, pasižiūri pro langą ir pamatęs, kad lyja, pagalvoji, kad oras baisus, o ne tai, kad jau pavasaris ir nebėra sniego. Jei prasilenki su žmogumi ir jis tau nusišypso, aišku, visada pagalvoji, kad kažkuo esi išsitepęs ar šiaip kažkas yra blogai, o ne tai, kad žmogui tiesiog gera ir jis norėjo pasidalinti savo šypsena su tavimi.
Kiekviename žingsnyje gali atrasti kažką gražaus, gero, mielo širdžiai. Ir tikrai tam nereikia daug pastangų. Reikia turėti savyje tik paprastumo, optimizmo bent lašelį ir kamputį širdelėje, kad galėtum tas visas laimes ir džiaugsmus saugiai pasidėti.
O tą laimės detektorių, kuris padeda pagauti džiaugsmo akimirką mes turime kiekvienas. Tik ne visi naudoja jį, galbūt kiti ir naudoja, bet nėra perskaitę instrukcijos, o kitiems greičiausiai reikia šiek tiek pagalbos jį taisant. Bet tikrai tikrai kievienas tokį dalykėlį turim.

5 mano pojūčiai.

Jaučiat?
Aš tai ne. Juk nėra sniego.
O taip norisi pajausti tikrą žiemą su tikru sniegu ir tikromis snaigėmis. Tada atsisėsti į supamąją kėdę netoli židinio su karšto vyno puodeliu ir žiūrėti pro langą. Tada aš pajausčiau.
Užuodžiat?
O kaip turi kvepėti žiema?
Na, manau, kad žiema kvepia gaiva ir šalčiu. Dar cinamonu, obuolių pyragu, karštu vynu, mandarinais ir meile. Žinoma, dar ir Kalėdomis. Bet ne maximos (dirbtinėmis eglutėmis ir pan.), o šeimos Kalėdomis, kai visi susirenka prie tikros eglutės ir tiesiog būna.
Matot?
Aš nieko nematau.
Aš praregiu tik tada, kai žmonės būna laimingi ir besidžiaugiantys gyvenimu. Aš matau tik tada, kai būna iškritęs sniegas.
Girdit?
Aš tai ne.
Man patinka girdėti, kaip tyliai krinta sniegas. Man patinka girdėti, kaip židinyje spragsi ugnis. Man patinka girdėti, kaip susirinkę šeimos nariai puošia eglutę, pakuoja ryte rastas dovanas ir džiaugiasi, kad yra kartu.
Ragaujat?
Tikrai ne dabar.
Man patinka ragauti ką tik iškeptus ir pagamintus patiekalus. Ypač pas močiutę. Tada aš ragauju viską iš eilės ir jau tampa kai kurie dalykai nebesvarbūs.

Ir šitie mano 5 pojūčiai dažniausiai sutinkami žiemą per Kalėdas. Ir džiaugiuosi dėl to. Tada jaučiu, kad gyvenu.

Pavasaris.

Jau pavasario 11 diena. Aš jo taip laukiau, laukiau ir sulaukiau. Bet. Oras blogas. Net labai blogas.

Pavasario nuotaikos jaučiasi tik nagų lako spalvoje, šiek tiek lengvesniuose rūbuose, lengvesniuose batuose.

Bet nieko, tikiu, kad viskas bus kitaip jau greitai. Jau greitai greitai bus šilčiau, saulytė išlys ir šildys daugiau, mintys bus taip pat šviesesnės ir lengvesnės. To taip laukiu.

O kol laukiu, galiu daug ką apgalvoti. Ir ryt prasidės nauja savaitė. Nauja savaitė nuo kurios prasidės visokie visokie dalykėliai. Na, tiksliau dalykai. Nauji kursai, daugiau mokslų ir bandymai kažkaip gauti pinigų. Tiksliau kažkaip užsidirbti. Visokių minčių yra, visokių darbų, reikia tik veikti. O kartais tai ir yra sunkiausia. Veikti.

Bet viskas yra įmanoma. Svarbu tik labai norėti, pasistengti ir tikėti.

Gimtadienis.

Taip taip taip.

Man gimtadienis yra lyg naujieji metai. Kažką sau pasižadu, kažko atsisakau, daug ką pergalvoju. Kiekvienais metais kontempliuoju vis tą patį. Šie metai man taip pat ne išimtis. Daug ką patyriau, daug ką supratau. Supratau tai, ko nebenoriu savo gyvenime ir ką dar noriu pasiekti.

Kažkoks magiškas skaičius yra 20. Kai pagalvoju, tai sakydama žmonėms, kad tau jau yra 20 metų, jautiesi labiau suaugęs. 18-iolika, 19-iolika. Bet dvidešimt visai kitaip.

Dar niekad nesijaučiau taip prieš gimtadienį, noriu jo ir nenoriu tuo pačiu metu. Liko 4 dienos iki jo. O aš dar nesijaučiu kaip dvidešimtmetė. Aplinkiniai, atrodo, kad džiaugiasi daug labiau nei aš. Šypsosi. Jie šypsosi man, tikriausiai dėl to, kad pasensiu ir įkopsiu į trečią dešimtį.

Ne ne.

Žinau, kad nuoširdžiai jie šypsosi. Juk mano draugų rate liko tik tie, ką tikrai galiu pavadinti draugais. Štai ką padariau per tuos dvidešimt metų. Supratau, kokie yra mane supantys žmonės. Supratau, kad draugus reikia laikyti arti, o priešus dar arčiau. Tik sunku, kad dauguma mano draugų yra išvykę. Būtų gera su jais susėsti ir paminėti savo gimtadienį. Jausčiausi labai saugiai ir jaukiai. Taip ir turėtų būti.

Taip pat tik neseniai supratau, kad esu jau daug ką mačiusi. Gal jums tai ir pasirodys juokinga. Bet man tai yra daug. Nekalbu vien tik apie keliones, aplankytas šalis ir miestus. Kalbu apie gyvenimo patirtį. Nors tų 20 metų jai įgauti neužtenka. Bet bent jau pradžia yra padaryta tikrai nebloga. O juk tai ir svarbiausia.

Dar supratau, kad nuveikiau išties nemažai.
Susipažinau su įvairiais žmonėmis, kurie mane kažko išmokė ir kažkuo papildė.
13 metų atidaviau šokiams. Tai buvo nuostabiausi 13 metų, kokie tik galėjo būti. Nors dabar ir jaučiu pasekmes.
Susipažinau su teatru. Pajaučiau beprotišką meilę jam.
Turėjau mokytojus, kurie manimi tikėjo. O aš tikiuosi, kad jų nenuvyliau.
Pabaigiau mokyklą. Ir sakyčiau, kad visai neblogai.
Pirmą kartą jaučiau, kad myliu. Kad esu reikalinga. Dėl to beprotiškai dėkoju tam žmogui.
Įstojau į universitetą. Įstojau ten, kur netikėjau, kad įstosiu. Ten, kur svajojau.
Mokausi kalbos, kurią dievinu.
Netekau brangių žmonių. Bet tai mane tik sustiprino.
Gyvenu kitame mieste ir tuo beprotiškai džiaugiuosi.
Supratau, kad galiu pasiekti tai, ko noriu. Su kiekviena diena mano svajonės tampa vis didesne realybe.

Ir toliau sau kartoju: REIKIA TIK LABAI NORĖTI, PASISTENGTI IR TIKĖTI. Jau beveik dvidešimt metų sau tai kartoju, tuo gyvenu ir, žinau, kad gyvensiu su šia mintimi dar ilgai.

Akimirkos žavesys.

Išėjau į balkoną su kava. Tiksliau įbridau į balkoną parūkyti ryte su puodeliu kavos. Sniegas sniegas sniegas ir dar kartą sniegas. Kaip jis man patinka! O kaip gražiai snigo. Pagavau save besišypsančią. Mėgavausi snaigėmis, rytine kava ir cigarete. Tą akimirką pagalvojau, kad labai elegantiškai sninga. Tobulai, bet tuo pačiu ir labai paprastai.

Akimirkos žavesys aptemdė man tada protą ir kaip pakvaišus šypsojausi. Negalėjau to nedaryti. Įsivaizduoju dabar kaip žmonėms atrodžiau. Stovi mergina su šiltu chalatu, po juo matosi geltonos pižaminės kelnės su varlytėmis, vienoje rankoje cigaretė, kitoje - kava, o veidą puošia milžiniška šypsena. Bet žinote ką? Man vienodai, ką tada žmonės galvojo apie mane, nes man buvo GERA. Šypsojausi ir džiaugiausi taip nuoširdžiai.

Džiaugiuosi, kad dar moku džiaugtis mažais dalykais. Kad galiu įžvelgti akimirkos tobulumą. Kad galiu stovėti ir tiesiog šypsotis tuo tarpu kai kitas būtų pasipiktinęs, kad vėl sninga, kad šalta, slidu. Kam piktintis, jei nieko nepakeisi? Juk negali pasakyti: prašau nesnigti, nes kitaip tau, sniege, bus blogai. Juk negali su plaukų džiovintuvų eiti ir tirpdyti sniego. Sizifo darbas, ne kitaip. Nes po akimirkos vėl snigs. O jei ne po akimirkos, tai po kelių.

Geriau jau išmok pasidžiaugti tuo, nes jei nesnigs, tada visi burbės, kokia čia žiema be sniego. Tokie jau mes esam. Mokam viskuo būti nepatenkinti. Jau geriau išmokim kiekviename žingsnyje, darbe, dalyke įžvelgti kažką gero. Taip gyventi yra lengviau ir paprasčiau. Pasidžiaukime mažais dalykėliais. Įžvelkime akimirkos žavesį.

O gal kažkas nusišypsojo mane pamatęs balkone su getonomis pižaminėmis kelnėmis? Kažkam padovanojau šypseną. Juk tai nieko nekainuoja. O apie tai dabar pagalvojus ir pati vėl pradėjau šypsotis.

Užtenka vienos minties ir vienos akimirkos.

Aš.

Galvojau, kad išlikau aš tokia pat. Nepasikeičiau. Tačiau, Tu pakeitei mano nuomonę. Pati pagaliau supratau, kad aš pasikeičiau. Galbūt to nenorėdama, tikrai ne specialiai tai dariau. Privertė gyvenimas. Keista kalbėti apie gyvenimą ir ką jis padarė su manimi kai man dar nėra dvidešimt net. Tačiau gan daug jau žinau, gan daug patyriau. Buvo ir džiaugsmų, ir netekčių. Pastarųjų gal net daugiau.

Tik man pačiai dar labai įdomu. Kaip aš pasikeičiau? Kažkaip dar bandau pati suprasti tai. Bet aš esu tokia, kokia esu. Mane keičia aplinka, sutikti žmonės, miesto ritmas, mano svajonės mane keičia. Negaliu kovoti su tuo. Turit mane priimti tokią, kokia esu.

Taip, kiekvienas iš Jūsų mane pakeis. Kažkuo papildysi Tu, o kitas kažką atims iš manęs. Bet aš išliksiu maždaug tokia pati. Su savom mintim.

Aš esu Aš. Tik aš ir niekas daugiau. Esu Aš.

Tau.

There comes a time in life when you have to let go of all the pointless drama and the people who create it and surround yourself with people who makes you laugh so hard that you forget the bad and focus solely on the good. After all, life is too short to be anything but happy.

And when she's gone, remember you once loved her, you once needed her, you once cared about her more than anything in the world, you can't deny what you had, you can't deny that it ended over absolutely nothing, you can't deny that, regardless, you still think about it, no other girl could love you the way she did. She does. One day, you'll realize what you've done, you'll come back, and she'll be... gone.

It's sad when people you know become people you knew. When you can walk right past someone like they were never a huge part of your life. How you used to be able to talk for hours and now you can barely look at each other.

Sometimes when I push you away, it's because I need you to pull me closer.

My dad used to tell me that the first time you fall in Love, it changes your life forever... and no matter how hard you try, the feeling never goes away...

I think she was afraid to love sometimes. I think it scared her. She was the type to like things that are concrete, like the ocean. Something you could point to and know what it was and I think thats why she struggled with love. She couldn't touch it. She couldn't hold on to it and make sure it never changed.

But, I love you, I really do...
I know that, but I can't stand it anymore. Every time we try to make this relationship work, something comes to ruin it and every time I fall from a higher mountain and it hurts more than the previous time. You know, I love you too, I always did and I always will, you're the one. But when two people are in love, it doesn't necessarily mean that their relationship will work, that their have the same goals and that they're able to build future together. Love and relationship are two very different things, you know and I think this is why the most of us finish to get married with someone they care about, not someone they really love. Because the person they fall in love with maybe isn't the right. 'Cause love isn't just about heart beatings or having butterflies in the tummy, it's about compromises, about change, about being mature and if two people aren't ready to accept this, they will never end up together even if they love each other so much.