Tik kartais jaučiuosi.

Niekada savęs nelaikiau labai populiaria ir mėgiama visų. Tiesiog buvau panelė iš nelabai didelio miesto, į kurią klasiokai ar draugai kreipdavosi kai jiems reikėdavo pagalbos, patarimo. Taip, turėjau tikrai daug pažįstamų, nemažai artimų draugų. Ne tik mokykloje, bet šokių kolektyve. Išlysdavom į miestą tikrai dažnai, turėdavom savo mėgiamas vietas, dažniausiai vis su ta pačia kompanija lėkdavom kur nors. Na, bet 2011 metais baigiau mokyklą aš ir įstojau į Kauną.

Nuo tada pradėjo viskas keistis. Kai kas į gerąją pusę, kai kas į blogąją. Labai džiaugiausi, kad pagaliau aš studijuosiu. Aš būsiu studentė. Kai sužinojau, kad dar įstojau ten, kur troškau, išvis skraidžiau devintame danguje. Mane palaikė tėvai, sesė, draugai, mylimas vaikinas.

Ah, taip, mylimas vaikinas palaikė mane, bet jam teko palikti Lietuvą, tai gavosi ir taip, kad teko palikti mane. O paliko tada, kai aš išvažiavau susikrovusi visą savo gyvenimą į lagaminus ir išlėkiau į Kauną. Rugsėjo mėnesis buvo pats šūdiniausias (atsiprašau) po visos euforijos. Bet susitaikiau su tuo, gyvenu toliau ir, manau, kad dar geriau man dabar yra. Bet ne apie jį dabar.

Jau praėjo septyni mėnesiai kaip mano pagrindinė gyvenamoji vieta yra Kaunas. Jau esu seniai pripratusi prie miesto, prie studijų, mokslų, šiokio tokio naktinio gyvenimo, gyvenu su trimis kambariokėmis, iš kurių viena yra mano sesė. Bet jaučiuosi vieniša. Vieniša dėl to, kad baigus mokyklą, aš supratau, kas yra mano tikrieji draugai, o tie draugai dabar studijuoja arba Vilniuje, arba yra išvažiavę į Angliją. Kaune draugų atžvilgiu esu viena.

Kurse pas mane labai nedaug žmonių, susibendravau labai su viena panele, bet ji dabar yra Amerikoje ir aš jos tikrai labai pasiilgau. Taip, turiu dvi kambariokes su kuriomis tikrai nėra liūdna, na, bet žinote, kad kartais norisi pamatyti ir kitus žmones, išeiti ir su kitais, nes jas matau 24/7. Turiu vieną draugę, kuri įstojo taip pat į Kauną, bet medicina atima iš jos daug laiko ir mes negalim dažnai susitikti.

Jaučiuosi vieniša dėl to, kad buvau įpratus parašyti vienai ar kitai draugei: lekiam kavos? ir už dešimt minučių mes jau sėdėdavom mašinoj ir važiuodavom į artimiausią arba kaip tik tolimiausią statoil’ą ir tada lėkdavom, taip sakant, laukais.

O čia, kiekvienas yra užsiėmęs savais reikalais. Sesė mokosi + dirba, kartais net nesusitinkam mes kelias dienas, nors ir miegam tame pačiame kambaryje. Kambariokės tikrai labai smagios, mielos ir geros mergaitės, tačiau kiek gali tuos pačius žmones matyti diena iš dienos? Taip, iki Vilniaus man yra tik 9 litai, tačiau kiek galiu aš privažinėti, studentei tie 9 litai yra nemažai į vieną pusę. O apie Angliją net neturiu žodžių.

Ir kodėl jūs visi turėjot įstoti į Vilnių? Ir kodėl aš turėjau įstoti į Kauną? Bet aš nesu viena, tik kartais jaučiuosi vieniša. Ir tada aplanko štai tokios mintys, kurias įmanoma gan greitai prablaškyti. Išbandyta ir patvirtinta!

Paprastumas - genialumas.

Vienas vaikinas man pasakė: „Patinka man kaip tu mąstai“
Atsakiau: „Juk paprastai mąstau, jokių įdomių idėjų ar minčių neišreiškiau“
O tas vaikinas pareiškė: „Paprasta - genialu“

Tada pradėjau pati galvoti, kad tikrai taip. Kas paprasta, tas dažniausiai labiausiai ir žavi. Paprastumas man yra nuoširdumas, lengvumas, grožis. Tačiau tą paprastumą arba, kitaip sakant, natūralumą kartais žmonės stengiasi suvaidinti, o kartais ir paslėpti. Bet kam? Aš to niekaip nesuprantu, nes kiekvienas mes esam skirtingi, kiekvienas savitas ir įdomus. Taip, vienam galbūt pasirodysi nuobodus, o kitam būsi pats įdomiausias žmogus pasaulyje. Dėl to juk ir reikia būti savimi ir žavėti žmones tuo, kuo esi, o ne tuo, kuo norėtum būti, nes anksčiau ar vėliau vis tiek pasirodysi toks, koks esi.
Ir tada jau viskas. Žmonės nenorės būti su tavimi dėl to, kad sužavėjai juos savo netikrumu. Tikrai. Patikėkite manimi.

Tada dar pradėjau galvoti apie paprastus dalykus, kurie suteikia kiekvieną dieną laimės. Daugiau ar mažiau, bet suteikia. O kiek žmonių to nepastebi, neišgirsta, nepajaučia. Manau, kad kai kurie yra tiesiog per daug išlepinti gyvenimo. Tikrai taip. Jei eini gatve ir nepastebi senelių poros, kurie šypsosi vienas kitam ir eina susikabinę rankomis. Jei ryte atsikėlęs, pasižiūri pro langą ir pamatęs, kad lyja, pagalvoji, kad oras baisus, o ne tai, kad jau pavasaris ir nebėra sniego. Jei prasilenki su žmogumi ir jis tau nusišypso, aišku, visada pagalvoji, kad kažkuo esi išsitepęs ar šiaip kažkas yra blogai, o ne tai, kad žmogui tiesiog gera ir jis norėjo pasidalinti savo šypsena su tavimi.
Kiekviename žingsnyje gali atrasti kažką gražaus, gero, mielo širdžiai. Ir tikrai tam nereikia daug pastangų. Reikia turėti savyje tik paprastumo, optimizmo bent lašelį ir kamputį širdelėje, kad galėtum tas visas laimes ir džiaugsmus saugiai pasidėti.
O tą laimės detektorių, kuris padeda pagauti džiaugsmo akimirką mes turime kiekvienas. Tik ne visi naudoja jį, galbūt kiti ir naudoja, bet nėra perskaitę instrukcijos, o kitiems greičiausiai reikia šiek tiek pagalbos jį taisant. Bet tikrai tikrai kievienas tokį dalykėlį turim.

5 mano pojūčiai.

Jaučiat?
Aš tai ne. Juk nėra sniego.
O taip norisi pajausti tikrą žiemą su tikru sniegu ir tikromis snaigėmis. Tada atsisėsti į supamąją kėdę netoli židinio su karšto vyno puodeliu ir žiūrėti pro langą. Tada aš pajausčiau.
Užuodžiat?
O kaip turi kvepėti žiema?
Na, manau, kad žiema kvepia gaiva ir šalčiu. Dar cinamonu, obuolių pyragu, karštu vynu, mandarinais ir meile. Žinoma, dar ir Kalėdomis. Bet ne maximos (dirbtinėmis eglutėmis ir pan.), o šeimos Kalėdomis, kai visi susirenka prie tikros eglutės ir tiesiog būna.
Matot?
Aš nieko nematau.
Aš praregiu tik tada, kai žmonės būna laimingi ir besidžiaugiantys gyvenimu. Aš matau tik tada, kai būna iškritęs sniegas.
Girdit?
Aš tai ne.
Man patinka girdėti, kaip tyliai krinta sniegas. Man patinka girdėti, kaip židinyje spragsi ugnis. Man patinka girdėti, kaip susirinkę šeimos nariai puošia eglutę, pakuoja ryte rastas dovanas ir džiaugiasi, kad yra kartu.
Ragaujat?
Tikrai ne dabar.
Man patinka ragauti ką tik iškeptus ir pagamintus patiekalus. Ypač pas močiutę. Tada aš ragauju viską iš eilės ir jau tampa kai kurie dalykai nebesvarbūs.

Ir šitie mano 5 pojūčiai dažniausiai sutinkami žiemą per Kalėdas. Ir džiaugiuosi dėl to. Tada jaučiu, kad gyvenu.

Pavasaris.

Jau pavasario 11 diena. Aš jo taip laukiau, laukiau ir sulaukiau. Bet. Oras blogas. Net labai blogas.

Pavasario nuotaikos jaučiasi tik nagų lako spalvoje, šiek tiek lengvesniuose rūbuose, lengvesniuose batuose.

Bet nieko, tikiu, kad viskas bus kitaip jau greitai. Jau greitai greitai bus šilčiau, saulytė išlys ir šildys daugiau, mintys bus taip pat šviesesnės ir lengvesnės. To taip laukiu.

O kol laukiu, galiu daug ką apgalvoti. Ir ryt prasidės nauja savaitė. Nauja savaitė nuo kurios prasidės visokie visokie dalykėliai. Na, tiksliau dalykai. Nauji kursai, daugiau mokslų ir bandymai kažkaip gauti pinigų. Tiksliau kažkaip užsidirbti. Visokių minčių yra, visokių darbų, reikia tik veikti. O kartais tai ir yra sunkiausia. Veikti.

Bet viskas yra įmanoma. Svarbu tik labai norėti, pasistengti ir tikėti.