2010 m. gruodžio 12 d., sekmadienis

Virtuvės chemija: ŠOKOLADINIS PYRAGAS

Kartais sirgimas išeina į naudą. Trečiadienis. Ketvirtadienis. Scenarijus tas pats: guli, skaitai knygas, žurnalus, geri arbatas ir vaistus, klausaisi muzikos. Penktadienis. Jau visas tas nusibodęs ir norisi imtis permainų. Įsijungi kompiuterį ir pradedi naršyti. Radau vieną receptuką, kuris sudomino.

http://kasuvalgyti.lt/

Užeikit, tikiuosi, rasit ką nors gero. :) Nes aš tikrai radau.

http://kasuvalgyti.lt/2010/08/labai-sokoladinis-pyragas/

Parašysiu ir čia receptą, kurį šiek tiek patobulinau pagal savo skonio receptorius. :)

  • 300g juodo šokolado (rinkausi „Karūna“, 70% kakavos)
  • 300g sviesto (dėjau mažiau, gal 230g)
  • 300g cukraus (vėl dėjau šiek tiek mažiau)
  • 1 valg. š. miltų
  • 6 kiaušiniai
Į dubenį sudėkite sviestą (na, ne visą gabalą, o truputį supjaustytą mažesniais) ir sulaužytą šokoladą, taip pat cukrų. Viską tokia eilės tvarka kaip parašyta. Dubenį dėkite į puodą su verdančiu vandeniu ir viską ištirpiname iki vientisos masės.
Kiaušinių trynius atskirkite nuo baltymų. Į trynius suberkite šaukštą miltų ir išmaišykite. Išplakite baltymus iki standžios, baltos, purios masės.
Šokolado masė turi būti visiškai atvėsusi. Tada į ją sudėkite trynius, sumaišytus su miltais, ir išmaišykite. Atsargiai sudėkite baltymus ir taip pat išmaišykite.
Viską sudėkite į kepimo formą, išteptą sviestu. Įkaitinkite orkaitę iki 150 laips­nių, pašaukite pyragą ir kepkite apie 1 valandą. Atvė­si­nkite ir atšal­dykite šaldytuve.

Labai skanus ir nesunkiai pagaminamas. Patiks visiems smaližiams.

Dar kartą dėkoju http://kasuvalgyti.lt/!

Rosée

2010 m. lapkričio 21 d., sekmadienis

2010 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

Kruopščiosios rankelės: Black one

Žmogus toli gražu neišnaudoja savo gebėjimų. Jis turi pačių įvairiausių jėgų, kurių dažniausiai nepasitelkia.

Dale Carnegie



Rosée

Spektaklių frontas: „Tėtis“


Režisierius: Juris Rijnieks
Vaidina: Darius Petkevičius

Islandų autoriaus Bjarni Haukur Thorsons komedija „Tėtis“. Monospektaklis.

Tikrai visų iš anksto atsiprašau už savo subjektyvią nuomonę.

Ėjau į šį spektaklį kupina susidomėjimo. Neskaičiau apie jį nieko, nenorėjau susidaryti išankstinės nuomonės. Tikėjausi, kad patiks, galbūt nustebins. Tačiau mano lūkesčių nepateisino net iš dalies. Jaučiausi ne ten pataikiusi.

Spektaklio trukmė maždaug 2 valandos su pertrauka. Laikas, kaip bebūtų keista, neprailgo labai. Galbūt dėl to, kad laukiau kažko. Kažko, kas paaiškintų viską, privestų iki pačios esmės. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Galima teigti, kad spektaklis yra gan modernus, buvo panaudotos naujosios technologijos: leidžiamas vaizdo įrašas keliose vietose. Tačiau tai tik, mano nuomone, pablogino situaciją. Per visas dvi valandas nusišypsojau (taip, tik nusišypsojau) porą kartų. Nors beveik pilna salė juokėsi net susiriesdami ir iki ašarų.

Man daugiau buvo graudu, kad toks aktorius kaip Darius Petkevičius penkiose vietose pats labai linksmai sureagavo į tai, ką pasakė ir nusijuokė. Atsiprašau, bet jei jau esi aktorius, tai iki galo tokiu ir išlik. Dar kartą labai atsiprašau, jei toks buvo režisieriaus sprendimas. Bet, kažkaip pasirodė, kad aktorius tai daro nesuvaidintai ir labai nuoširdžiai.

Ėjau į šį spektaklį kartu su savo tėvais. Na žinote, spektaklis vis dėl to vadinasi „Tėtis“, tai galvojau, kad jiems turėtų jis pasirodyti juokingas, įdomus, nes patys tai išgyveno. Tačiau, kaip sužinojau po spektaklio, jų nuomonė buvo labai panaši į manąją. Per visą spektaklį tik porą kartų mačiau, kad mano gimdytojai juoktųsi. Ir kaip mano mama pasakė: „Šis spektaklis yra skirtas žmonėms, kurie retai eina į spektaklius ir jiems užtenka nesubtilių pigių juokelių.“.

Dar labai įstrigo viena vieta, kai aktorius taip įsijautęs kalbėjo apie šūdus. O salė taip skaniai juokėsi, kad net pagalvojau, kur aš patekau?

Dar vieną akmenuką numesiu į žiūrovų daržą. Mielieji, jei jau einate į spektaklį ir netgi prieš jam prasidedant Jums yra primenama „prašome išjungti mobiliuosius telefonus“, tai būkite geri, taip ir padarykite. Nes jau labai nemalonu 5 kartus per 2 spektaklio valandas girdėti kaip Jums kažkas skambina ir koks Jūs esate populiarus.

Kaip pradžioje minėjau, man laikas neprailgo, nes laukiau kulminacijos arba kažko, kas būtų privedę prie esmės. Buvo dvi scenos, kada jau pagalvojau: „O, kažkas vyksta!“. Tačiau tai sudarė tik porą minučių visame spektaklyje, kada buvo galima įžvelgti esmę. Na, bet patys juk suprantate, kad pora minučių dvejose valandose yra tik lašas jūroje!

Dar kartą galiu tik atsiprašyti dėl savo labai subjektyvios nuomonės apie šį reginį, bet tai man pasirodė pigu ir neskoninga. Atsiprašau!

Rosée

2010 m. lapkričio 2 d., antradienis

Minčių chaosas: Gyvenimas kaip kinas

I serija

„tiesiog“

Aš negyvenu. Dabar aš tik būnu. Nors kiti mano, kad mano gyvenimas nuostabus, bet taip tikrai nėra. Mano gyvenimas susideda iš buvimo, miego, kartais iš savęs įtikinėjimo, kad viskas yra tiesiog nuostabu. Deja deja, tai ir lieka tiesiog įtikinėjimais.
Šitoks mano gyvenimas tęsiasi jau kažkur mėnesį ar pusantro. Kad ir ką bedaryčiau nieko negaliu pakeisti. Draugės, bent jau kur aš galvojau, kad tai mano draugės po truputi ir, kaip joms atrodo, visai neskaudžiai man atsuka nugaras. Ir gerai. Galvojat, kad neturiu draugų? Klystat. Bet man vis tiek skaudu. Juk mes nuo pirmos klasės kartu visur. Tokios abi neatskiriamos. Deja. O tu? Tu atsiradai tik anų metų pabaigoj, bet tapai tokia artima ir tokia brangi. Deja.
Ar žinot tokį jausmą, kai akyse kaupiasi ašaros, bet negali pradėt verkt? Tiesiog kažkas viduj neleidžia išsiveržt tom ašarom, kažkas jas sulaiko. Tikriausiai tas kažkas nujaučia, kad verkti neverta. Bet juk man šiek tiek palengvėtu. Trumpam, bet nors šiek tiek.
Tikrai, mano šitoks buvimas neprives prie gero. Prie blogo irgi ne. Aš tiesiog būsiu, maždaug karts nuo karto išeisiu prasiblaškyti, bet manęs nieks neprablaškys ir tada vėl būsiu.
Bet kartais mane aplanko ir optimistinės nuotaikos. Na taip, kas mane gerai pažįsta žino, kad esu didelė optimistė. Tik kartais to neparodau. Taigi, dabar tikiu, kad viskas bus ok. Deja. Jez, to žodelio deja pilnas tekstas. Ne, nepilnas.
Ai. Ką aš galiu pasakyt. Juk aš tiesiog būnu.

Ir tokios mano serialo serijos būna pačios liūdniausios, neįdomiausios ir graudžiausios.


Rosée

2010 m. lapkričio 1 d., pirmadienis

Virtuvės chemija: KEKSIUKAI

Pirmadienio vakaras. Už lango krentantys lapai. Atostogų pabaiga. O pilvas šneka, kad nori kažko saldaus ir labai skanaus. Pasidalinsiu receptu, kurį sužinojau iš draugės Ievos.

Mums reikės:
  • 100g sviesto;
  • 100g cukraus;
  • 2 kiaušiniai;
  • 2 šaukštai pieno;
  • 2 šaukštai nutelos;
  • 150g miltų;
  • 1 šaukštelis kepimo miltelių;
  • migdolo drožlių;
  • keksiukams popieriukų.

    Sviestą ištrinkite su cukrumi, įmuškite kiaušinius, supilkite pieną ir įdėkite nutelą. Atsargiai maišant supilkite miltus ir kepimo miltelius. Migdolų drožles galite panaudoti įvairiai, tiek ant viršaus uždėti, tiek į keksiukų vidų. Visą masę sudėkite į popieriukus ir pašaukite į įkaitintą iki 150 laipsnių temperatūros orkaitę 20 - 25min.
Tobulo skonio keksiukai, kuriuos įvertino ne tik mano šeima, bet ir draugai. Skanaus, melieji!

Rosée

2010 m. spalio 13 d., trečiadienis

Spektaklių frontas: „Kai mes mirę nubusim“


JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

Režisierius: Saulius Varnas
Vaidina: Albinas Keleris, Rudolfas Jansonas, Evaldas Stokė, Inga Talušytė, Regina Kairytė, Gintautas Žiogas, Saugirdas Stakelė, Julius Tamošiūnas, Deividas Rajunčius, Adomas Gudelis

H. Ibsenas - vienas žymiausių Norvegijos dramaturgų, dažnai vadinamas šiuolaikinės dramos pradininku. Jo pjesėse alsuoja realus personažų gyvenimas tikroviškomis aplinkybėmis. H. Ibsenas kūryboje įtvirtino realizmo principus.
Spektaklio režisierius teigia: „H. Ibsenas yra dvasios revoliucionierius, jo personažai - aukščiau gerovės; jie - pasitikintys savimi, jie gali apginti save ir pasiruošę net patį likimą iškviesti į lemtingą kovą, bet aplinkybės neleidžia jo herojams laimėti ir galiausiai viską paverčia į nieką. Pjesėse vyksta dvasinė personažų kokybės paieška. Tai - bandymas atskleisti metafizinę Meilės prasmę, tai - beviltiška kova už savąją svajonę, už Meilę.“
„Kai mes mirę nubusim“ - paskutinė H. Ibseno pjesė, parašyta 1899 m., tai jo kūrybos finalas, apnuoginantis autoriaus sielą, jos skaudulius.
Tai pasakojimas apie menininką Rubeką, kuris svajojo sukurti didįjį savo gyvenimo kūrinį-skulptūrą „Prisikėlimo dieną“. Prisikėlimą turėjo įkūnyti atvaizdas jaunos moters, kuri ką tik pabudo iš snaudulio... Ir tada Rubekas sutinka Irenę, kuri atitiko jo filosofijos idealus. Irenė palieka savo šeimą ir iškeliauja su skulptoriumi. Bet Rubekas mylėjo tik savo kūrybos filosofiją...
Įdomūs režisieriaus sprendimai. Patys personažai yra savotiški: visi skirtingi, bet tuo pačiu kažkuo ir panašūs, visi su sava gyvenimo filosofija ir savu mąstymu. Pati pjesė yra mistiška, taip pat veikėjai - apgaubti paslapties. Ši drama apie supratimą tikrųjų gyvenimo vertybių ir prasmių, kuriuos pavėluotai aplanko mus, kai nebeturime dėl ko gyventi ir mūsų bandymas įkopti į pačią aukščiausią gyvenimo viršūnę yra pavėluotas.

„Kai mes numirę nubusim, suprasim, jog niekada ir negyvenom.“


Šio spektaklio premjera įvyko visai neseniai, rugsėjo 25 d. Taigi, jis yra visai naujas Juozo Miltinio dramos teatro scenoje.

Rosée

2010 m. rugsėjo 25 d., šeštadienis

retour*

2010 m. rugpjūtis 11 d.

Paskutinis įrašas. O toliau? O toliau buvo tuštuma, daug apmąstymų. O dabar? Dabar daug idėjų, kurioms reiks laiko įgyvendinimui. Tikiuosi, kad pavyks.

2010 m. rugsėjis 25 d.

Šiandien. Grįžtu į savo blogo pasaulį. Skaitytojų nėra daug. Tikriausiai tik keli. Bet tie keli brangūs. O dabar, o nuo šiandien bus kitaip.

Rosée

*sugrįžimas

2010 m. rugpjūčio 11 d., trečiadienis

panique panique panique*

Susikurkite pasaulį. Savo pasaulį. Vienas. Stovėkite vienas. Kurkite.

Anais Nin


Liko dvi dienos iki kelionės. Truputi panika namuose. Daiktai nesukrauti, ryt jau mašinytę atvaro mums. Dar susipirkt reikia.

O kelionė mūsų bus tokia: Lietuva - Lenkija - Vokietija - Liuksemburgas - Prancūzija - Belgija - Olandija - Vokietija - Lenkija - Lietuva. Turėsim 15 dienų. Ir bus tik trys dienos iki mano mylimojo Paryžiaus. Laukiu!

Parsivešiu daug nuotraukų, įspūdžių ir paryžietiškos nuotaikos. Susirašysime 28 dieną.



Rosée


*panika panika panika

2010 m. rugpjūčio 4 d., trečiadienis

écouter*

Iššūkiai padeda jums atrasti savyje tai, apie ką net nežinojote. Jie yra tai, kas išplečia galimybes, jie padeda jums peržengti ribas.

Cicely Tyson


Žiūrėjau filmą „Remember me“ ir ten buvo scena, kai tėvas neišklauso savo dukrytės ir staiga pakeičia temą. O dukra kalbėjo apie jai labai svarbius dalykus: dailę, piešimą, brolį ir jo portretą. Gal tai buvo šiek tiek ironizuota kalba, tačiau jai šie dalykai svarbūs. O tėvas pasielgė labai neapgalvotai ir neapdairiai.

Ar jums taip būna?

Man būna. Ne visada lieku išklausyta, ne visada suprasta. Bet juk, žmogau, negali ir būti net kitaip. Visi turėjome patirti tokią būseną. O kiti gal tik patirs. Bet jau susitaikiau su tuo ir dabar priimu kaip normalų dalyką. Net iš pačių artimiausių šeimos narių.

P.s. Filmą pažiūrėkit. Įdomus. Jei būtų kitokia pabaiga - sakyčiau, kad banalus. Dabar priverčia susimąstyti. „Remember me“.

Rosée

*išklausymas

2010 m. liepos 22 d., ketvirtadienis

amis

Gyvenimas yra kaip tigras. Galite arba gulėti ir leisti jam prispausti letena jums galvą, arba galite sėsti jam ant nugaros ir joti.

Indų patarlė


Kartais geriausia pasislėpt nuo visų. Atsisėsti ant suoliuko centrinėje aikštėje ir galvoti, kad tavęs niekas nemato. Kartais smagu būti matomai nematomu.

O kartais smagiau būti nematomai matomu.

Išvis geriausia yra visada būti matomu ir išlikti visų sutiktų mintyse. Savo gerumu, nuoširdumu, šypsena, giliomis akimis.

Atrodo, kad manęs pas kai kuriuos gerus draugus nėra. Net giliausioje širdies vietelėje. O gal ir yra, tik man atrodo kitaip. Kad ir dabar sėdžiu ir virpa jau apatinė lūpa. Visada man tai būna prieš ašaras.

Galėčiau sakyti, kad pati kalta. Tačiau kažkaip atpratau save kaltinti. Bet, manau, su laiku vėl šis kaltumo jausmas grįš pas mane. Juk aš kitaip nemoku.

Ir be jūsų sunku man gyventi.

Bet aš žinau, kad priprasiu.

O kartais aš Jus paleisiu kaip vėją. Kad ir kaip norėsiu sulaikyti, tačiau negalėsiu. Praslysit pro pirštus man.

Myliu.


tu es toujours avec vous, la rosée

2010 m. liepos 12 d., pirmadienis

Thaïlande

Kiekvieną sekundę galite atgimti. Kiekviena sekundė gali tapti nauja pradžia. Tai pasirinkimas. Jūsų pasirinkimas.

Clearwater

Beveik visos kelionės apie kurias čia rašysiu bus iš mano ir „Pynimėlio“ kolekcijos. Nes tuos 12 metų tik taip ir keliavau. Išskyrus, kelias keliones su tėvais.

Taigi.

Tailandas. 2010 01 12 - 28.

Bilietai: juos turėjome jau gegužės mėnesį. Taigi, kelionės laukėme apie pusę metų. Bilietai kainavo apie 2500lt.

Važiavome iki Prahos su autobusu. Turėjome laukti Prahos oro uoste apie 12 valandų. Buvo baisiai šalta, nes vis dėl to, kad mes skridome iš žiemos į vasarą ir stabtelėjome ankstyvame pavasaryje. Tada skridome į Kijevą. Ten nereikėjo laukti ilgai, tiesiog perėjome į kitą lėktuvą ir tiek. Atskridome į Bankoką, o iš jo važiavome apie 8 valandas iki Surino, kur vyko festivalis.

Žmonės: šilti, bendraujantys, paslaugūs. Dauguma vaikinų - gėjai. Man net buvo taip, kad žiūrint madų šou prie manęs sėdėjo mūsų gidas ir pasakė: „Štai čia mano brolis (parodė į išties labai gražią merginą), o čia jo vaikinas.“ Na buvo keista, ypač pirmomis dienomis, bet vėliau panelėms buvo nebesvarbu, o vaikinam baugoka. O šiaip, matosi, kad tajai yra tikrai tokie žmonės, kurie nusišypsos tave sutikę ir paklaus anglų, o galbūt ir šiek tiek laužyta, perskaityta iš lapelio lietuvių kalba ir tavęs nuoširdžiai pasiilgs, kai išvažiuosi.

Valiuta: jų pinigai - batai. Taip taip. 100 batų yra maždaug 7 litai. Panelėms yra tiesiog rojus ten! Būdavo eini, žiūri suknelė kainuoja 300 batų ir jau galvoji, kad tai yra per brangu. :D Laisvai galima apsipirkti vienam rūbui išleidžiant ne daugiau kaip 14 litų. Auskarų už 100 batų galima nusipirkti kokias 7 poras. Jei pasišypsai ir pasideri, o tai daryti būtina, tai ir dar daugiau tada.


Maistas: negalėčiau pasakyti apie jį kažką blogo. Maistas įdomus. Aišku, dominavo ryžiai. Buvo labai dieviškai skani vištiena, nerealaus skonio vaisiai ir labai įdomus ir ne itin skanūs jų saldumynai. Na, man iš to maisto tik naudos buvo, numečiau kokius 5kg. Valgiau gan daug, ypač daug vaisių, gėriau labai daug vandens. Nebadavau. Tai va, prašau, kilogramų ir nebėra. Tačiau grįžus namo ir pakapojus mamytės maisto viskas atgal. Mano didžiausiam nusivylimui. Žinoma, teko ragauti ir neįprasto lietuviams maisto: šilkaverpių. Skonio gal nepasakosiu, nes tai nelabai įmanoma, bet pasakysiu tiek, kad iškart užsigėriau vandeniu. :)

Kalba: na, šiu atveju galiu pasakyti tik tiek, kad angliškai galima susikalbėti su visais. Bet mes, būdami mokiniais, kalbėdavome žymiai geriau už studentus, kurie studijuoja anglų kalbą. Verta susimąstyti. Be to, jie stropiai mokėsi lietuvių kalbos, ypač mūsų gidas. Buvo smagu girdėti, kaip jis kalba lietuviškai, beje, gan gražiai.

Klimatas: šiltas ir drėgnas. Bet mums, lietuvaičiams, tada buvo labai gera. Nes Lietuvoje tuo metu buvo -20 ir daugiau, o Tailande +30 ir daugiau. Mėgavomės labai šilta žiema.

Festivalis: vien jau tai įdomu, kad vyko egzotiškoje šalyje. Mes beveik vieninteliai europiečiai. Po šio festivalio dar iki šiol bendrauju su dauguma žmonių, su kuriais susidraugavau. Kol kas vienintelis toks festivalis, nes po kitų praėjus gal mėnesiui visi ryšiai nutrūkdavo. Džiaugiuosi, kad žiemą galėjau praskaidrinti trupučiu vasaros.

Žinoma, svajoju ten dar kada nuvykti, bet tam, kad labiau pažinčiau šalį. Nes vis dėl to tai buvo festivalis, o ne pažintinė kelionė. Dar viena šalis į must visit sąrašą.

tu es toujours avec vous, la rosée

2010 m. liepos 5 d., pirmadienis

danse

Užpildykite kiekvieną dieną. Atiduokite jai savo jaunystę, savo sveikatą, savo sugebėjimus, savo viltį - taip visas jūsų gyvenimas taps stebuklu, o prisiminimai bus malonūs.

Pam Brown


12 metų. 12 metų šokio. 12 metų džiaugsmo, liūdesio, skausmo ir tikrumo. 12 metų su antraisiais tėvais tapusiais vadovais ir lyg didele šeima - šokėjais. Tai nebuvo šiuolaikiniai ar pramoginiai šokiai. Tai tautinių šokių kolektyvas. Dainų ir šokių ansamblis.


Praėjo mėnuo kai atsisveikinom su vadovais. Supratau, kokie brangūs visi buvo. Ir yra. Taip, gal aš per daug prisirišu prie žmonių. Gal esu per daug jautri. Sentimentali. Bet gera prisiminti visas repeticijas. Visus koncertus. Dainų šventes. O ypač keliones. Per tuos 12 metų įgijau tokių draugų apie kokius galėjau tik pasvajoti.


Na, gal ir ne pačios didžiausios gražuolės mes čia. Bet svarbiausia, kad visos keturios. Tokių draugių galite tik pavydėti.

Tikrai dabar galiu pasakyti, kad 12 metų praėjo kaip viena diena. Net nesitiki, kad tiek laiko šokau. Ir, aišku, bus liūdna, nes šokių nebebus. Bet tikiuosi, kad draugystė yra tvirta ir išliks dar ilgam.

Taip pat šiuo įrašu pradėsiu rašyti apie keliones. Su „Pynimėliu“ daug keliavome. Aišku, rašysiu ir apie kitas keliones. O galbūt ir apie tai, ką norėčiau aplankyti. Ačiū tiems, kurie skaito!

tu es toujours avec vous, la rosée

2010 m. liepos 3 d., šeštadienis

été

Galite arba susitraukti ir slėptis, arba ištiesti pečius ir pulti pirmyn. Aš pamačiau, kad man labiau patinka nesislėpti.

Minnie Driver

Vasara. Gražus žodis. Gražus metų laikas. Geras metų laikas. Atostogos.

Tik kartais tos atostogos nebūna tokios, kokių norėtume. Va, kad ir vakar. Sėdėjau ir jaučiau, kad man kažkas negerai. Pusę vakaro praverkiau. Atrodė, kad pasaulis manęs nesupranta. Ką jau kalbėti apie pasaulį, jei artimiausi žmonės nesupranta. Taip atrodė. Tačiau šiandien atsikėlus supratau, kad aš pati savęs nesuprantu kartais. Kad dažniausiai ir pati save kaltinu dėl kažko, ko tiksliai nežinau. Esmė būna - kaltinti.

Taip pat šiandien buvau nuvežta prie jūros! Kaip aš ją dievinu. Galėčiau sėdėti ir žiūrėti į ją. Iš tikro labai apsidžiaugiau kai po tokio penktadienio šiandien jau buvau prie mūsų Baltijos. Visada man jūros vėjas įpučia gerų idėjų į galvą. Apskritai, tas vėjas viską padaro taip teisingai.

Ir išvis. Šios dienos įspūdžiai yra tik patys geriausi ir patys nuoširdžiausi. Šiandien supratau, kad per gyvenimą eiti su šypsena yra daug lengviau. Žinoma, ašaros kartais nuridena kokį akmenėlį nuo širdutės. Tačiau šypsena mano gyvenime užims didžiąją laiko dalį.

Mažytė pauzė – po patirties, prieš naują gyvenimą. Su saule. Su šypsena.

tu es toujours avec vous, la rosée

2010 m. liepos 1 d., ketvirtadienis

obstacle, le défi, la peur


...nėra tokios kliūties, kurios negalėtum peršokti, iššūkio, kurio negalėtum įveikti, baimės, kurios nepajėgtum nugalėti, kad ir kaip neįmanoma tai kartais atrodo.

Erin Brockovich iš „Take it from me“

Tikrai taip. Šis Erin Brokovich sakinys labai tinka dabartinei mano būsenai.

Pirmiausia, būsiu 12okė. Šiandien draugai sužinojo savo lietuvių kalbos valstybinio egzamino rezultatus. Kaip smagu buvo su vienais pasidžiaugti. Truputi liūdniau buvo su kitais liūdėti. Ir tada pagalvojau, kad pati kitais metais panašiu laiku arba džiaugsiuos, arba liūdėsiu. Iškart iškilo mintis: „...nėra tokios kliūties, kurios negalėtum peršokti...“.

Tada pagalvojau apie savo draugus. Draugus ir „draugus“. Kaip tie antrieji skaudina, žeidžia ir užgauna. Kaip, atrodo, jie neturi sąžinės graužaties. Kaip jiems nerūpi kiti, o gal tik tu. Norisi tokių žmonių mąstymą apversti aukštyn kojomis. Žinau, čia panašiai kaip tas Don Kichotas su tais vėjo malūnais. Kita vertus, gal tiesiog pačiai reiktų pasikeisti šiek tiek. Nepasitikėti taip žmonėmis ir nelaikyti visų sutiktų savo draugais. Juk tai velniškai sunku! Bent jau man. Bet vėlgi prisiminiau: „...iššūkio, kurio negalėtum įveikti...“.

Galiausiai, šiandien vaikščiojau po parduotuves ir ieškojau sau batų. Išsimatavau jų gal milijoną. Na, žinote, kaip kartais būna. Apsiaviau tokius žavingus raudonus batukus su platforma. Bet iškart nusiaviau. Gal būt esu įsikalusi sau į galvą, o gal tai visiška tiesa. Net nežinau. Bėda tokia, kad esu gan aukšta. Visas metras septyniasdešimt penki centimetrai. Ir kai tik apsiaunu batus su kulniuku ar kokia platforma mano pirma mintis būna, kad atrodau lyg būčiau dviejų metrų ūgio. Aišku, jūs galite ir nesutikti. Bet dabar žinau, kad nėra: „...baimės, kurios nepajėgtum nugalėti...“.

Tikrai taip. Kol kas man šie visi trys dalykai atrodo neįmanomi, bet aš tikiu, kad kada nors. Kada nors ateis ir į mano namus šventė. Niekas dar nenumirė per egzaminus ir tikiuosi, kad aš nebūsiu tokia pirma. Pagaliau atskirsiu draugus ir „draugus“. Ir nugalėsiu visus savo kompleksus. Erin Brokovich man padės.

tu es toujours avec vous, la rosée



2010 m. birželio 30 d., trečiadienis

café

Nelaukite, kol jūsų laivas prisišvartuos prie kranto. Sėskite valtelėn ir irkitės jo pasitikti.

Šios dienos kava yra: ledinė kava su braškėmis. Kaaaaaip norėčiau! Braškės yra mano kiekvienos vasaros būtiniausių valgių sąraše, o kava, tai jau kas be ko. Rytą dažniausiai pradedu su ja. O čia dar ledinė, tai išvis pasaka. Norit receptuko?


Truputis kavos istorijos.

Kava yra kilusi iš Etiopijos (tikriausiai Kafos regiono, nuo kurio vardo galėjo kilti ir pats žodis „kava“), kur natūraliomis sąlygomis auga arabinis kavamedis.

Pasaulyje kavą išpopuliarino arabai.


Arabų šalyse iki šiol verdama pati stipriausia kava:
  • Stipri kava išeiga 1 puodelis (50 g)
    • kavos pupelės 20-50 g ar net daugiau
      Verdama per keletą kartų, kai paruošta silpnesnė kava pakaitinama, ir ja užpilamos šviežiai sumaltos pupelės.

Europoje dažniausiai verdama silpnesnė kava:

  • Vidutinio stiprumo kava išeiga 1 puodelis (100 g)
    • kavos pupelės 20-30 g.

JAV geriama silpniausia kava:

  • Silpna kava išeiga 1 puodelis (200 g)
    • kavos pupelės 10 g ar net mažiau.

      Be tradicinės kavos yra ir daugiau jos pagrindu gaminamų gėrimų:

    • Airiška kava - su viskiu ir grietinėle;
    • Kapučino - kava su pienu, grietinėle, kakava;
    • Latte - kava su karštu pienu;
    • Tirpi kava - daugiau naudojama, kaip pigus, greitai pagaminamas tradicinės kavos pakaitalas. Dažnai reklamuojama, kaip „natūrali“, tačiau nei skoniu bei kvapu neprilygsta iš kavos pupelių gaminamai kavai.



      Na, vis dėl to, mano mėgstamiausia yra latte kava! O kokia Jūsų?

      tu es toujours avec vous, la rosée

2010 m. birželio 29 d., antradienis

commencer

Tas idealus darbas - įdomi profesija, malonūs žmonės, nuostabus atlyginimas, karjeros galimybės, kelionių pasiūlymai... Jis tikrai yra. Leiskitės jo ieškoti! Jis jūsų laukia.

Pam Brown

(Kiekvieno įrašo pradžioje pateiksiu po vieną sėkmės citatą. Gal Jums padės jos, gal privers susimąstyti, o gal tiesiog Jūs jas praleisite.)


Pagaliau ir aš įsiliejau į šį būrį. Jau seniai norėjau, bet vis kažkas mane sulaikydavo. Skaitydavau kitus blogus ir kroviau savo galvos lentynose mintis, kurias ir aš norėčiau išsakyti. Gal kažkam ir nebus įdomu. Bet labai tikiuosi, kad atsiras tokių, kurie skaito ir kuriems įdomu. Iš anksto Jiems dėkoju!

Šiek tiek daugiau papasakosiu ir apie save. Esu 12okė. Gyvenu, mokausi ir tiesiog gyvenu Panevėžyje. Mane domina labai daug gyvenimo sričių, todėl kartais ne viską suspėju. Bet labai stengiuosi. Šiame bloge rasite įrašų įvairiomis temomis. Neesu iš tų, kurie rašo tik apie madą, keliones, knygas ar dar kažką. Kartais įrašų pabaigoje papublikuosiu savo darbelius. Rankdarbius. Žinau, dabar tai populiaru. Bet ne dėl to aš čia. O dėl to, kad tai viena iš mano aistrų ir aš juos darau tik tada, kai pakankamai susikaupiu ir tikrai to noriu, o ne tam, kad užsidirbt pinigų. Nors, žinoma, neneigsiu. Smagu, kai už savo pomėgį gauni kažką. ;D

Dar kartą dėkoju tiems, kurie skaitysite ir tiems, kurie neskaitysite.

P.s. pensées de rosée - rasos mintys.

tu es toujours avec vous, la rosée