Vargeliai.

Jau galvojau, kad viskas susitvarkys, atsistos į savo vietas ir gyvenimas tekės normaliu ritmu. Tačiau kaip aš klydau. Tikrai tikrai labai klydau. Ir net man gėda darosi, kad aš galėjau jau taip džiaugtis.

Vargelis numeris vienas ir tai pats didžiausias vargelis: reikia mums buto. Negalime gyventi ten, kur dabar gyvename, nes turime labai „nuostabų“ šeimininką, tiesiog gyvenimo būdo vadybininką, kuris mums viską aiškina ir visada yra teisus. Dabar 4 studentės sėdi su galvos skausmu ir nervine įtampa, nes nebegali pakęsti šeimininko. Duokit mums butą, labai prašau, jau taip ir norisi rėkti į telefoną kai paskambini dėl buto. Neviltis. Tikrai neviltis.

Vargelis numeris du: tikriausiai ryt rašysim dar vieną atsiskaitymą, tai man reiktų mokytis, tačiau galva užimta buto paieška. Ir dar tiksliai nežinom, ar rašysim, nes dėstytojos nebuvo kelias paskaitas. Tai meldžiamės, kad tik nebūtų to atsiskaitymo. Dar vienas galvos skausmelis. Jų jau du yra.

Vargelis numeris trys: sesė ant manęs pyksta nežinau dėl ko. Ir šiaip vaikšto užpykus ant viso pasaulio. Taip kartais nutinka, tačiau ji man galvos skausmo nemalšina, o kaip tik prideda. Tai jau trečias galvos skausmelis.

Ir šiaip dar turiu įvairių vargelių, bet tai jau yra tokios smulkmenytės. Tačiau galvos skausmas vis auga ir auga. O šiandien penktadienis juk! Tikiuosi, kad jums savaitgalis yra/bus žymiai geresnis.

Rankdarbiai

Taip pasiilgau to džiaugsmo, kai rankose laikai ką tik padarytą savo rankomis papuošalą. Kai užsidedu pirmą kartą jį. Toks geras, nuostabus jausmas tada aplanko. Jau nuo pavasario beveik neprisėdu prie šio pomėgio... Mokslai, mokykla, egzaminai, vasara, nauja pradžia, universitetas. Ir šiam pomėgiui nelieka laiko.

Tačiau mano savaitgalio planuose yra ryškiom didelėm raidėm parašyta: PASIGAMINTI KĄ NORS GRAŽAUS SAU. SAVO RANKOMIS.

Ir dar kelis kartus pabraukta.

Šis darbas yra prie must do, nes jau greitai mano pirštai pamirš, ką reiškia laikyti karoliukus, vielutes, žnyples ir visą ką vienu metu. Tikiuosi, kad pavyks man įgyvendinti šį planą ir jei turėsiu galimybę, tai pasidalinsiu su jumis savo gaminiu/gaminiais.

P.s. Šiandien juk ketvirtadienis, o tai reiškia, kad ryt jau savaitgalis. Sėkmingos paskutinės darbo dienos!

Gramatika.

O taip! Šiandien rašėm pirmąjį atsiskaitymą iš prancūzų gramatikos, po jo norėjau nusišauti, tikrai nusišauti. Man sunku buvo ir tegul nekalba tie kursiokai, kuriems jis buvo lengvutis! Bet aišku, nuo šiandien pasižadu, kad aš daugiau mokysiuos. Taip taip, aš daugiau mokysiuos. (;D) Net pačiai juokinga. Bet aš tikiu savimi! Tikrai tikrai žinau, kad susiimsiu.

O dar po šiandienos kontrolinuko eisim žaisti boulingo. Po šimto metų vėl eisiu pažaisti šitą žaidimą. Jau perspėjau kambariokes, kad galiu atsidurti ant takelio, kristi paskui kamuolį, nes šiandien man gan sunki diena buvo. Jos tai priėmė labai rimtai ir be juoko net!

Ir šiaip, žinot ką? Aš tikrai myliu savo gyvenimą, gal net po truputi pradedu jį dievinti ir gyventi iš tikro, o ne tik svajonėse ir mintyse! Kaip man tai patinka!

Bet su prancūzų gramatika, manau, kad sunkiai susidraugausiu. Bet bent jau stengsiuos, taip? :)

Prisimink.

Kaip draugė pasakė: nauji draugai, nauji namai, nauja pradžia..

Taip, tikrai nauja pradžia. Kitas miestas, nauji namai, atskiras butas, universitetas, nauji žmonės, nauji veidai, dėstytojai, kursiokai, grupiokai, nepriklausomybė, darai ką nori ir kada nori, paskaitos, o ne pamokos, tvarkaisi gyvenimą pats. Nauja pradžia. Net nauja šukuosena.

Sunku viską pamiršti. Pamiršti jausmus, tai, kas buvo, ką patyrėme. Pamiršti žmones. Negalima pamiršti žmonių, juk taip neįmanoma. Susidėti visus atsiminimus į stalčiukus giliai giliai širdutėje ir kai pasidarys sunku, viską ištraukti, prisiminti ir vėl sudėti atgal. Ir kaupti vis naujas akimirkas. Viską išsisaugoti, vis nupirkti naujas komodytes į širdutę ir kaupti ten prisiminimus vis nepamirštant senųjų. Apsidėlioti visą širdutę komodomis, mažomis ir didelėmis, su stalčiukais ir be jų. Krauti ten didelius ir mažus aplankus su skirtingomis datomis, vardais ir pavardėmis, vietomis.

Bet kiekvieną dieną reikia gyventi taip, lyg tai būtų nauja pradžia, daryti viską, ką tik galite, nestabdyti savęs. Nes nauja diena, tai nauja pradžia, negali būti vienodų dienų, vienodų savaičių ar mėnesių. Kiekviena akimirka skiriasi nuo ką tik buvusios, nors tu ir sėdi toje pačioje vietoje nejudėdamas ir nemirksėdamas, net nekvėpuodamas. Pasaulis keičiasi aplink tave. Viskas keičiasi.

Mano nauja pradžia, naujam mieste, su naujais žmonėmis ir naujais namais. Universitetas, kursiokai, butas, gyvenimas toks, kokio aš noriu.

Prisimink - kiekviena diena, tai nauja pradžia ir naujas gyvenimo lapas.

Namai namai namai.

Kaune gyvenu jau beveik mėnesį ir dar nebuvau grįžus į gimtąjį miestą. O taip pasiilgau jau namų, tėvų, šuns. Norėčiau nueiti į savo mokyklą, aplankyti mokytojus, tiesiog pasivaikščioti, nueiti į valgyklą. Echt, tokia nostalgija. Taip visko pasiilgau.

Ir esu labai laiminga, nes jau šiandien grįšiu į Panevėžį. Negaliu sulaukt! Iš tikro, net gėda sakyt, bet dar vartausi lovoje, praleidau šiandien vieną vienintelę paskaitą ir vis galvoju, kad šiandien jau būsiu namuose, savo kambaryje. Išvažiuosim tik 16h, bet atrodo galėčiau padaryti bet ką, kad tik išvažiuptume kuo greičiau, sėsčiau į mašiną su pižama net. Tikrai labai labai pasiilgau namų...

Iš tikro dar keistai jaučiuosi eidama į universitetą. Atrodo, kad dar per anksti man čia. Atrodo, kad dar po metų turėčiau tik studijuoti. Hm, ar ilgai dar taip jausiuos? Tikiuosi, kad ne. Norėčiau jau jaustis studente, o ne mokinuke.

Norėčiau pagaliau suvokti, kad jau studijuoju, kad reikia pasitempti, pasimokyti, kad tikrai gerai mokėčiau viską. Noriu to, sieksiu to. Kaip pirmam įraše minėjau, tikrai su jumis sveikinsiuos iš Prancūzijos, tikiu tuo, darysiu viską, ką tik galiu. Niekas negali nužudyti mano svajonės, niekas negali pakeisti mano tikslų.

Aš dievinu maistą. Galėčiau valgyti ir valgyti. Kartais užeina noras pačiai ką pagaminti, dažniausiai tai būna pyragai, keksiukai ar šiaip kokie skanumynai. Neseniai norėjau kažko itin skanaus, tai ieškojau internete receptukų. Akis užkliuvo už „Snikerinio pyrago“ recepto, kuris yra čia. Gavosi tikrai pasakiškai skanus, labai saldus ir nesunkiai pagaminamas.

Taigi, šiam pyragui reikės:

1. 1,5 pakelio Selgos „Airiško kremo skonio“ sausainių;
2. 100 g riešutų sviesto;
3. 1 skardinės kondensuoto pieno su cukrumi;
4. 100 g pieniško šokolado, supjaustyto mažais gabaliukais (dėjau mažiau);
5. 100 g balto šokolado, supjaustyto mažais gabaliukais (taip pat dėjau mažiau).

Gaminimas:

Sausainius sutrupinkite (nereikia padaryti džiūvesėlių, tačiau gan smulkiai sutrupinkite) ir sumaišykite su riešutų sviestu. Maždaug 20 x 30 cm dydžio skardą išklokite kepimo popieriumi (būtinai išklokite ir kraštus). Suberkite sausainių masę į skardą, išlyginkite ir šiek tiek šaukštu paspauskite. Ant sausainių užpilkite kondensuotą pieną ir jį paskirstykite daugmaž lygiai. Ant viršaus užberkite smulkintą šokoladą. Kepkite ~25-30 minučių - kol lengvai paruduos 180 laipsnių orkaitėje. Išėmę iš orkaitės leiskite porą valandų pastovėti šaltai (būtinai!), o tada SKANAUS!

Dieviškas pyragas, kurį dar kepsiu ir kepsiu!



Atsiprašau už nuotraukos kokybę, fotografavau su telefonu, ką tik iš orkaitės ištrauktas mano pyragas. :)

Mokytis? Ne!

Man reikia mokytis. Kaip prisiversti tai daryti? Reikia išmokti skaičius, dienas, mėnesius, asmenavimą, tačiau net neįsivaizduoju kokiu mistiniu būdu man tai padaryti! Dar ir dėl to neįsivaizduoju, nes šiandien išvažiuoju į Vilnių susimatyti su seniai girdėtais ir matytais bičiuliais. Manau, kad ryt vakare, kai grįšiu, turėsiu tiesiog tobulą sekmadienio vakarą su prancūzų kalbos gramatika. Tikiuosi, kad susidraugausiu aš ryt su ja.

O šiandien pasistengsiu apie tai negalvoti ir praleisiu šeštadienio vakarą/naktį tiesiog nuostabiai ir mėgausiuos akimirka. Ir jums linkiu šauniai išnaudoti šiandieną, pasilinksminti ar tiesiog ramiai ir gražiai praleisti šią dieną.

Nauja pradžia. Kitokia pradžia.

Svajonės pildosi? Manau, kad taip.

Nuo tos dienos kai pirmą kartą aplankiau Paryžių, pradėjau svajoti. Svajoti, kad kada nors gyvensiu Paryžiuje. Na, nebūtinai Paryžiuje, kad gyvensiu Prancūzijoje. Po kiek metų vėl turėjau galimybę apsilankyti ten. Ir žinot ką supratau? Kad tai tikrai yra mano svajonių šalis. Dievinu jų kultūrą, ten gyvenančius žmones, atmosferą. Dievinu mažas ir siauras jų gatveles bei mažytes mašinytes. Dievinu Monmartro mažytes kavinukes su mažyčiais staliukais lauke. Ten toks skanus vynas!

Tačiau supratau, kad norint gyventi Prancūzijoje reikia prancūzų kalbos. Tada supratau, kad matau tik savo svajonės uodegytę. Ji tolo nuo manęs. Mokykloje nebuvo prancūzų kalbos pamokų, o mano visos pastangos susirasti kursus buvo bevaisės. Trejus metus ieškojau ir vis nesusidarydavo grupė arba nebūdavo tiek pinigų. Šiemet baigiau mokyklą. Toliau laukė studijos. Pusę metų galvojau, ką noriu toliau veikti, kur studijuoti. Tačiau tik paskutinę akimirką įrašiau prancūzų filologiją. Ech, tikriausiai manęs ten niekam nereikės, juk nesimokiau prancūzų. Tokios mintys sukosi galvoje. Tačiau, tikriausiai dar giliai giliai širdyje tikėjau savo svajone ir tikėjausi būti priimta. Ir ką jūs manot? Nuo rugsėjo 1 dienos esu prancūzų filologijos studentė.

Svajonės po truputi pildosi. Reikia tik nesustoti tikėti jomis. Vėl tikiu, kad aš gyvensiu Prancūzijoje. Tikiu tuo, noriu to, sieksiu to. Pamatysit, kadanors aš jums rašysiu iš mažo balkonėlio, kur sėdėsiu su vyno taure rankoje ir sakysiu jums Bonjour.