Taip taip taip.
Man gimtadienis yra lyg naujieji metai. Kažką sau pasižadu, kažko atsisakau, daug ką pergalvoju. Kiekvienais metais kontempliuoju vis tą patį. Šie metai man taip pat ne išimtis. Daug ką patyriau, daug ką supratau. Supratau tai, ko nebenoriu savo gyvenime ir ką dar noriu pasiekti.
Kažkoks magiškas skaičius yra 20. Kai pagalvoju, tai sakydama žmonėms, kad tau jau yra 20 metų, jautiesi labiau suaugęs. 18-iolika, 19-iolika. Bet dvidešimt visai kitaip.
Dar niekad nesijaučiau taip prieš gimtadienį, noriu jo ir nenoriu tuo pačiu metu. Liko 4 dienos iki jo. O aš dar nesijaučiu kaip dvidešimtmetė. Aplinkiniai, atrodo, kad džiaugiasi daug labiau nei aš. Šypsosi. Jie šypsosi man, tikriausiai dėl to, kad pasensiu ir įkopsiu į trečią dešimtį.
Ne ne.
Žinau, kad nuoširdžiai jie šypsosi. Juk mano draugų rate liko tik tie, ką tikrai galiu pavadinti draugais. Štai ką padariau per tuos dvidešimt metų. Supratau, kokie yra mane supantys žmonės. Supratau, kad draugus reikia laikyti arti, o priešus dar arčiau. Tik sunku, kad dauguma mano draugų yra išvykę. Būtų gera su jais susėsti ir paminėti savo gimtadienį. Jausčiausi labai saugiai ir jaukiai. Taip ir turėtų būti.
Taip pat tik neseniai supratau, kad esu jau daug ką mačiusi. Gal jums tai ir pasirodys juokinga. Bet man tai yra daug. Nekalbu vien tik apie keliones, aplankytas šalis ir miestus. Kalbu apie gyvenimo patirtį. Nors tų 20 metų jai įgauti neužtenka. Bet bent jau pradžia yra padaryta tikrai nebloga. O juk tai ir svarbiausia.
Dar supratau, kad nuveikiau išties nemažai.
Susipažinau su įvairiais žmonėmis, kurie mane kažko išmokė ir kažkuo papildė.
13 metų atidaviau šokiams. Tai buvo nuostabiausi 13 metų, kokie tik galėjo būti. Nors dabar ir jaučiu pasekmes.
Susipažinau su teatru. Pajaučiau beprotišką meilę jam.
Turėjau mokytojus, kurie manimi tikėjo. O aš tikiuosi, kad jų nenuvyliau.
Pabaigiau mokyklą. Ir sakyčiau, kad visai neblogai.
Pirmą kartą jaučiau, kad myliu. Kad esu reikalinga. Dėl to beprotiškai dėkoju tam žmogui.
Įstojau į universitetą. Įstojau ten, kur netikėjau, kad įstosiu. Ten, kur svajojau.
Mokausi kalbos, kurią dievinu.
Netekau brangių žmonių. Bet tai mane tik sustiprino.
Gyvenu kitame mieste ir tuo beprotiškai džiaugiuosi.
Supratau, kad galiu pasiekti tai, ko noriu. Su kiekviena diena mano svajonės tampa vis didesne realybe.
Ir toliau sau kartoju: REIKIA TIK LABAI NORĖTI, PASISTENGTI IR TIKĖTI. Jau beveik dvidešimt metų sau tai kartoju, tuo gyvenu ir, žinau, kad gyvensiu su šia mintimi dar ilgai.
