Akimirkos žavesys.

Išėjau į balkoną su kava. Tiksliau įbridau į balkoną parūkyti ryte su puodeliu kavos. Sniegas sniegas sniegas ir dar kartą sniegas. Kaip jis man patinka! O kaip gražiai snigo. Pagavau save besišypsančią. Mėgavausi snaigėmis, rytine kava ir cigarete. Tą akimirką pagalvojau, kad labai elegantiškai sninga. Tobulai, bet tuo pačiu ir labai paprastai.

Akimirkos žavesys aptemdė man tada protą ir kaip pakvaišus šypsojausi. Negalėjau to nedaryti. Įsivaizduoju dabar kaip žmonėms atrodžiau. Stovi mergina su šiltu chalatu, po juo matosi geltonos pižaminės kelnės su varlytėmis, vienoje rankoje cigaretė, kitoje - kava, o veidą puošia milžiniška šypsena. Bet žinote ką? Man vienodai, ką tada žmonės galvojo apie mane, nes man buvo GERA. Šypsojausi ir džiaugiausi taip nuoširdžiai.

Džiaugiuosi, kad dar moku džiaugtis mažais dalykais. Kad galiu įžvelgti akimirkos tobulumą. Kad galiu stovėti ir tiesiog šypsotis tuo tarpu kai kitas būtų pasipiktinęs, kad vėl sninga, kad šalta, slidu. Kam piktintis, jei nieko nepakeisi? Juk negali pasakyti: prašau nesnigti, nes kitaip tau, sniege, bus blogai. Juk negali su plaukų džiovintuvų eiti ir tirpdyti sniego. Sizifo darbas, ne kitaip. Nes po akimirkos vėl snigs. O jei ne po akimirkos, tai po kelių.

Geriau jau išmok pasidžiaugti tuo, nes jei nesnigs, tada visi burbės, kokia čia žiema be sniego. Tokie jau mes esam. Mokam viskuo būti nepatenkinti. Jau geriau išmokim kiekviename žingsnyje, darbe, dalyke įžvelgti kažką gero. Taip gyventi yra lengviau ir paprasčiau. Pasidžiaukime mažais dalykėliais. Įžvelkime akimirkos žavesį.

O gal kažkas nusišypsojo mane pamatęs balkone su getonomis pižaminėmis kelnėmis? Kažkam padovanojau šypseną. Juk tai nieko nekainuoja. O apie tai dabar pagalvojus ir pati vėl pradėjau šypsotis.

Užtenka vienos minties ir vienos akimirkos.

Aš.

Galvojau, kad išlikau aš tokia pat. Nepasikeičiau. Tačiau, Tu pakeitei mano nuomonę. Pati pagaliau supratau, kad aš pasikeičiau. Galbūt to nenorėdama, tikrai ne specialiai tai dariau. Privertė gyvenimas. Keista kalbėti apie gyvenimą ir ką jis padarė su manimi kai man dar nėra dvidešimt net. Tačiau gan daug jau žinau, gan daug patyriau. Buvo ir džiaugsmų, ir netekčių. Pastarųjų gal net daugiau.

Tik man pačiai dar labai įdomu. Kaip aš pasikeičiau? Kažkaip dar bandau pati suprasti tai. Bet aš esu tokia, kokia esu. Mane keičia aplinka, sutikti žmonės, miesto ritmas, mano svajonės mane keičia. Negaliu kovoti su tuo. Turit mane priimti tokią, kokia esu.

Taip, kiekvienas iš Jūsų mane pakeis. Kažkuo papildysi Tu, o kitas kažką atims iš manęs. Bet aš išliksiu maždaug tokia pati. Su savom mintim.

Aš esu Aš. Tik aš ir niekas daugiau. Esu Aš.

Tau.

There comes a time in life when you have to let go of all the pointless drama and the people who create it and surround yourself with people who makes you laugh so hard that you forget the bad and focus solely on the good. After all, life is too short to be anything but happy.

And when she's gone, remember you once loved her, you once needed her, you once cared about her more than anything in the world, you can't deny what you had, you can't deny that it ended over absolutely nothing, you can't deny that, regardless, you still think about it, no other girl could love you the way she did. She does. One day, you'll realize what you've done, you'll come back, and she'll be... gone.

It's sad when people you know become people you knew. When you can walk right past someone like they were never a huge part of your life. How you used to be able to talk for hours and now you can barely look at each other.

Sometimes when I push you away, it's because I need you to pull me closer.

My dad used to tell me that the first time you fall in Love, it changes your life forever... and no matter how hard you try, the feeling never goes away...

I think she was afraid to love sometimes. I think it scared her. She was the type to like things that are concrete, like the ocean. Something you could point to and know what it was and I think thats why she struggled with love. She couldn't touch it. She couldn't hold on to it and make sure it never changed.

But, I love you, I really do...
I know that, but I can't stand it anymore. Every time we try to make this relationship work, something comes to ruin it and every time I fall from a higher mountain and it hurts more than the previous time. You know, I love you too, I always did and I always will, you're the one. But when two people are in love, it doesn't necessarily mean that their relationship will work, that their have the same goals and that they're able to build future together. Love and relationship are two very different things, you know and I think this is why the most of us finish to get married with someone they care about, not someone they really love. Because the person they fall in love with maybe isn't the right. 'Cause love isn't just about heart beatings or having butterflies in the tummy, it's about compromises, about change, about being mature and if two people aren't ready to accept this, they will never end up together even if they love each other so much.