Išėjau į balkoną su kava. Tiksliau įbridau į balkoną parūkyti ryte su puodeliu kavos. Sniegas sniegas sniegas ir dar kartą sniegas. Kaip jis man patinka! O kaip gražiai snigo. Pagavau save besišypsančią. Mėgavausi snaigėmis, rytine kava ir cigarete. Tą akimirką pagalvojau, kad labai elegantiškai sninga. Tobulai, bet tuo pačiu ir labai paprastai.
Akimirkos žavesys aptemdė man tada protą ir kaip pakvaišus šypsojausi. Negalėjau to nedaryti. Įsivaizduoju dabar kaip žmonėms atrodžiau. Stovi mergina su šiltu chalatu, po juo matosi geltonos pižaminės kelnės su varlytėmis, vienoje rankoje cigaretė, kitoje - kava, o veidą puošia milžiniška šypsena. Bet žinote ką? Man vienodai, ką tada žmonės galvojo apie mane, nes man buvo GERA. Šypsojausi ir džiaugiausi taip nuoširdžiai.
Džiaugiuosi, kad dar moku džiaugtis mažais dalykais. Kad galiu įžvelgti akimirkos tobulumą. Kad galiu stovėti ir tiesiog šypsotis tuo tarpu kai kitas būtų pasipiktinęs, kad vėl sninga, kad šalta, slidu. Kam piktintis, jei nieko nepakeisi? Juk negali pasakyti: prašau nesnigti, nes kitaip tau, sniege, bus blogai. Juk negali su plaukų džiovintuvų eiti ir tirpdyti sniego. Sizifo darbas, ne kitaip. Nes po akimirkos vėl snigs. O jei ne po akimirkos, tai po kelių.
Geriau jau išmok pasidžiaugti tuo, nes jei nesnigs, tada visi burbės, kokia čia žiema be sniego. Tokie jau mes esam. Mokam viskuo būti nepatenkinti. Jau geriau išmokim kiekviename žingsnyje, darbe, dalyke įžvelgti kažką gero. Taip gyventi yra lengviau ir paprasčiau. Pasidžiaukime mažais dalykėliais. Įžvelkime akimirkos žavesį.
O gal kažkas nusišypsojo mane pamatęs balkone su getonomis pižaminėmis kelnėmis? Kažkam padovanojau šypseną. Juk tai nieko nekainuoja. O apie tai dabar pagalvojus ir pati vėl pradėjau šypsotis.
Užtenka vienos minties ir vienos akimirkos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą