Žmogau, tu vėl suklydai.

Tas jausmas, kai turi viską, tačiau iš tikro nieko neturi. Tas jausmas, kai visi tau sako, kad viskas yra gerai, tačiau tu supranti, kad nėra gerai. Yra tik blogai arba labai blogai.

Niekas su tavimi nenori kalbėti. Esi niekam nereikalingas. Tik tau atrodo, kad tavęs kažkam reikėjo, tačiau tu klydai. Klydai taip, kad dabar tai skaudu pripažinti.

Naiviai tikėjaisi, kad gali viską sudėlioti taip, kaip turi būti. Sudėti viską į savas lentynas. Taip, kaip tau atrodo geriausia. Tačiau vėl. Esi nepajėgus sudėlioti visko. Esi nepajėgus net pakelti kai ko. Ir neturi, kas tau padėtų. Nieko neturi.

Žmogau, tu vėl suklydai. Vėl tas jausmas, kai žinai, kad klysti, bet ir toliau taip darai, nes vis dar naiviai tiki, kad viskas bus gerai. Šį kartą. Naiviai. Galbūt šį kartą sugebėsi viską sudėlioti. Bet vėl tas jausmas.

Tas kvailas jausmas.

Jausmas.

Tačiau, žinai, kad vėl darysi tą patį. Gal šiek tiek kitaip. Gal bandysi apeiti iš kitos pusės. Tiesiai per aplinkui. Tačiau tikrai vėl darysi. Vėl tikėsies, kad tu tai sugebėsi. Aišku, tikriausiai vėl naiviai.

Bet juk visi klysta. Visi turi teisę klysti. Gal netgi šiokią tokią pareigą. Hm, pareigą suklysti...

Juk visi mes žmonės. Vieni daugiau naivūs, kiti mažiau. Vieni daugiau klystantys, kiti mažiau. Treti įsivaizduoja, kad išvis neklysta, bet jie tai tik įsivaizduoja. Visi mes žmonės ir visi mes klystam.

Ir vėl tas jausmas… jausmas, lyg būčiau apie tai kalbėjus, rašius, galvojus. O juk tai ir dariau! Darysiu ir dar kartą. Kitą kartą gal šiek tiek kitaip. Bet taip pat žmogiškai naiviai.

Tas kvailas jausmas. Taip, klydau.

Always remember to smile not only because you can, but also because you deserve to.

Saulėta diena.

Atsibudau nuo saulutės spindulių, kurie veržėsi pro mano langą. Kokia graži šiandien diena! Iškart pagalvojau, kad būtina išlysti iš namų šiandien, tačiau taip nesinori. Atrodo, kad galėčiau tik sedėti užsidarius kambaryje ir mąstyti apie savo šiek tiek apgailėtiną gyvenimą.

Mintys tik apie Jį, tą vienintelį. Praėjo jau mėnuo maždaug, tačiau vis neiškrenta Jis man iš galvos. Vis pagalvoju apie Jo šypseną, akis. Kaip leisdavom kartu tokias saulėtas dienas. Kur važiuodavom, ką veikdavom. Vis prisimenu, kaip Jis mane mokydavo įvairiausių dalykų, duodavo velnių, o po to pabučiuodavo. Kaip jis apkabindavo mane, žiūrėdavo su meile, paimdavo už rankos. Tobuliausias laikas praleistas su Juo. Man visos dienos praleistos su Juo būdavo saulėtos. Nesvarbu, ar lijo, ar buvo apsiniaukę, tačiau man tai buvo pačios pačios tobuliausios ir pilnos saulės dienos.

Jau ne kartą aš Jam kartojau, kad Jis visada išliks mano širdutėje, užiims patį svarbiausią stalčiuką ten, nes tikrai Jį mylėjau ir vis dar myliu.

Nors viduje ir verkiu, tačiau aplinkiniams stengiuosi šypsotis, stengiuosi džiaugtis šia diena. Ypač šia saulėta diena. Atrodo, kad viduje yra taip tuščia, tokia bedugnė, tačiau tokiomis dienomis kaip ši, suprantu, kad viskas, kas buvo anksčiau yra nuostabūs prisiminimai ir tobulos akimirkos. Jas reikia prisiminti, jomis reikia džiaugtis. Ir reikia stengtis pradžiuginti aplinkinius.

Šiandien atrodysiu pati sau graži, noriu to. Noriu save vėl pamilti iš naujo, atrasti save kitokią. Žinau, kad galiu būti kitokia. Reikia man to. Žinau, kad galiu nuoširdžiai džiaugtis, bet dar ne šiandien.

Šiandien saulėta diena, šiandien jau nebe Jis yra mano saulėtos dienos priežastis. Šiandien tikra saulutė man primena, kad gali būti tokia diena be priežasties. Tik dėl to, kad saulutė šviečia.