Kaune gyvenu jau beveik mėnesį ir dar nebuvau grįžus į gimtąjį miestą. O taip pasiilgau jau namų, tėvų, šuns. Norėčiau nueiti į savo mokyklą, aplankyti mokytojus, tiesiog pasivaikščioti, nueiti į valgyklą. Echt, tokia nostalgija. Taip visko pasiilgau.
Ir esu labai laiminga, nes jau šiandien grįšiu į Panevėžį. Negaliu sulaukt! Iš tikro, net gėda sakyt, bet dar vartausi lovoje, praleidau šiandien vieną vienintelę paskaitą ir vis galvoju, kad šiandien jau būsiu namuose, savo kambaryje. Išvažiuosim tik 16h, bet atrodo galėčiau padaryti bet ką, kad tik išvažiuptume kuo greičiau, sėsčiau į mašiną su pižama net. Tikrai labai labai pasiilgau namų...
Iš tikro dar keistai jaučiuosi eidama į universitetą. Atrodo, kad dar per anksti man čia. Atrodo, kad dar po metų turėčiau tik studijuoti. Hm, ar ilgai dar taip jausiuos? Tikiuosi, kad ne. Norėčiau jau jaustis studente, o ne mokinuke.
Norėčiau pagaliau suvokti, kad jau studijuoju, kad reikia pasitempti, pasimokyti, kad tikrai gerai mokėčiau viską. Noriu to, sieksiu to. Kaip pirmam įraše minėjau, tikrai su jumis sveikinsiuos iš Prancūzijos, tikiu tuo, darysiu viską, ką tik galiu. Niekas negali nužudyti mano svajonės, niekas negali pakeisti mano tikslų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą