Svajonės pildosi? Manau, kad taip.
Nuo tos dienos kai pirmą kartą aplankiau Paryžių, pradėjau svajoti. Svajoti, kad kada nors gyvensiu Paryžiuje. Na, nebūtinai Paryžiuje, kad gyvensiu Prancūzijoje. Po kiek metų vėl turėjau galimybę apsilankyti ten. Ir žinot ką supratau? Kad tai tikrai yra mano svajonių šalis. Dievinu jų kultūrą, ten gyvenančius žmones, atmosferą. Dievinu mažas ir siauras jų gatveles bei mažytes mašinytes. Dievinu Monmartro mažytes kavinukes su mažyčiais staliukais lauke. Ten toks skanus vynas!
Tačiau supratau, kad norint gyventi Prancūzijoje reikia prancūzų kalbos. Tada supratau, kad matau tik savo svajonės uodegytę. Ji tolo nuo manęs. Mokykloje nebuvo prancūzų kalbos pamokų, o mano visos pastangos susirasti kursus buvo bevaisės. Trejus metus ieškojau ir vis nesusidarydavo grupė arba nebūdavo tiek pinigų. Šiemet baigiau mokyklą. Toliau laukė studijos. Pusę metų galvojau, ką noriu toliau veikti, kur studijuoti. Tačiau tik paskutinę akimirką įrašiau prancūzų filologiją. Ech, tikriausiai manęs ten niekam nereikės, juk nesimokiau prancūzų. Tokios mintys sukosi galvoje. Tačiau, tikriausiai dar giliai giliai širdyje tikėjau savo svajone ir tikėjausi būti priimta. Ir ką jūs manot? Nuo rugsėjo 1 dienos esu prancūzų filologijos studentė.
Svajonės po truputi pildosi. Reikia tik nesustoti tikėti jomis. Vėl tikiu, kad aš gyvensiu Prancūzijoje. Tikiu tuo, noriu to, sieksiu to. Pamatysit, kadanors aš jums rašysiu iš mažo balkonėlio, kur sėdėsiu su vyno taure rankoje ir sakysiu jums Bonjour.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą