Režisierius: Juris Rijnieks
Vaidina: Darius Petkevičius
Islandų autoriaus Bjarni Haukur Thorsons komedija „Tėtis“. Monospektaklis.
Tikrai visų iš anksto atsiprašau už savo subjektyvią nuomonę.
Ėjau į šį spektaklį kupina susidomėjimo. Neskaičiau apie jį nieko, nenorėjau susidaryti išankstinės nuomonės. Tikėjausi, kad patiks, galbūt nustebins. Tačiau mano lūkesčių nepateisino net iš dalies. Jaučiausi ne ten pataikiusi.
Spektaklio trukmė maždaug 2 valandos su pertrauka. Laikas, kaip bebūtų keista, neprailgo labai. Galbūt dėl to, kad laukiau kažko. Kažko, kas paaiškintų viską, privestų iki pačios esmės. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Galima teigti, kad spektaklis yra gan modernus, buvo panaudotos naujosios technologijos: leidžiamas vaizdo įrašas keliose vietose. Tačiau tai tik, mano nuomone, pablogino situaciją. Per visas dvi valandas nusišypsojau (taip, tik nusišypsojau) porą kartų. Nors beveik pilna salė juokėsi net susiriesdami ir iki ašarų.
Man daugiau buvo graudu, kad toks aktorius kaip Darius Petkevičius penkiose vietose pats labai linksmai sureagavo į tai, ką pasakė ir nusijuokė. Atsiprašau, bet jei jau esi aktorius, tai iki galo tokiu ir išlik. Dar kartą labai atsiprašau, jei toks buvo režisieriaus sprendimas. Bet, kažkaip pasirodė, kad aktorius tai daro nesuvaidintai ir labai nuoširdžiai.
Ėjau į šį spektaklį kartu su savo tėvais. Na žinote, spektaklis vis dėl to vadinasi „Tėtis“, tai galvojau, kad jiems turėtų jis pasirodyti juokingas, įdomus, nes patys tai išgyveno. Tačiau, kaip sužinojau po spektaklio, jų nuomonė buvo labai panaši į manąją. Per visą spektaklį tik porą kartų mačiau, kad mano gimdytojai juoktųsi. Ir kaip mano mama pasakė: „Šis spektaklis yra skirtas žmonėms, kurie retai eina į spektaklius ir jiems užtenka nesubtilių pigių juokelių.“.
Dar labai įstrigo viena vieta, kai aktorius taip įsijautęs kalbėjo apie šūdus. O salė taip skaniai juokėsi, kad net pagalvojau, kur aš patekau?
Dar vieną akmenuką numesiu į žiūrovų daržą. Mielieji, jei jau einate į spektaklį ir netgi prieš jam prasidedant Jums yra primenama „prašome išjungti mobiliuosius telefonus“, tai būkite geri, taip ir padarykite. Nes jau labai nemalonu 5 kartus per 2 spektaklio valandas girdėti kaip Jums kažkas skambina ir koks Jūs esate populiarus.
Kaip pradžioje minėjau, man laikas neprailgo, nes laukiau kulminacijos arba kažko, kas būtų privedę prie esmės. Buvo dvi scenos, kada jau pagalvojau: „O, kažkas vyksta!“. Tačiau tai sudarė tik porą minučių visame spektaklyje, kada buvo galima įžvelgti esmę. Na, bet patys juk suprantate, kad pora minučių dvejose valandose yra tik lašas jūroje!
Dar kartą galiu tik atsiprašyti dėl savo labai subjektyvios nuomonės apie šį reginį, bet tai man pasirodė pigu ir neskoninga. Atsiprašau!
Galima teigti, kad spektaklis yra gan modernus, buvo panaudotos naujosios technologijos: leidžiamas vaizdo įrašas keliose vietose. Tačiau tai tik, mano nuomone, pablogino situaciją. Per visas dvi valandas nusišypsojau (taip, tik nusišypsojau) porą kartų. Nors beveik pilna salė juokėsi net susiriesdami ir iki ašarų.
Man daugiau buvo graudu, kad toks aktorius kaip Darius Petkevičius penkiose vietose pats labai linksmai sureagavo į tai, ką pasakė ir nusijuokė. Atsiprašau, bet jei jau esi aktorius, tai iki galo tokiu ir išlik. Dar kartą labai atsiprašau, jei toks buvo režisieriaus sprendimas. Bet, kažkaip pasirodė, kad aktorius tai daro nesuvaidintai ir labai nuoširdžiai.
Ėjau į šį spektaklį kartu su savo tėvais. Na žinote, spektaklis vis dėl to vadinasi „Tėtis“, tai galvojau, kad jiems turėtų jis pasirodyti juokingas, įdomus, nes patys tai išgyveno. Tačiau, kaip sužinojau po spektaklio, jų nuomonė buvo labai panaši į manąją. Per visą spektaklį tik porą kartų mačiau, kad mano gimdytojai juoktųsi. Ir kaip mano mama pasakė: „Šis spektaklis yra skirtas žmonėms, kurie retai eina į spektaklius ir jiems užtenka nesubtilių pigių juokelių.“.
Dar labai įstrigo viena vieta, kai aktorius taip įsijautęs kalbėjo apie šūdus. O salė taip skaniai juokėsi, kad net pagalvojau, kur aš patekau?
Dar vieną akmenuką numesiu į žiūrovų daržą. Mielieji, jei jau einate į spektaklį ir netgi prieš jam prasidedant Jums yra primenama „prašome išjungti mobiliuosius telefonus“, tai būkite geri, taip ir padarykite. Nes jau labai nemalonu 5 kartus per 2 spektaklio valandas girdėti kaip Jums kažkas skambina ir koks Jūs esate populiarus.
Kaip pradžioje minėjau, man laikas neprailgo, nes laukiau kulminacijos arba kažko, kas būtų privedę prie esmės. Buvo dvi scenos, kada jau pagalvojau: „O, kažkas vyksta!“. Tačiau tai sudarė tik porą minučių visame spektaklyje, kada buvo galima įžvelgti esmę. Na, bet patys juk suprantate, kad pora minučių dvejose valandose yra tik lašas jūroje!
Dar kartą galiu tik atsiprašyti dėl savo labai subjektyvios nuomonės apie šį reginį, bet tai man pasirodė pigu ir neskoninga. Atsiprašau!
Rosée
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą