Labanakt.

Paskutinis autobusas.

23:31 h…

Jau įpratau taip vėlai grįžti namo. Kai aplinkui tamsu tamsu, o tu nieko nebijai. Kai grįžti namo būdamas laimingu žmogumi. Kai naktį matai apšviestus geltonus lapus. Jau ruduo. Nepastebėjau kaip jis atėjo ir į mano kiemą. Beveik dvi savaitės praėjo kaip viena diena. Sutikau nuostabius žmones festivalyje. Visuomet galvodavau apie praėjusią dieną grįždama namo. Eidama iš stotelės klausydavau savo mėgiamos muzikos.

Dairytis aplink, grožėtis ir kiekvieną naktį pamatyti ir atrasti kažką naujo - tokia būdavo mano kiekvienos nakties „misija”. Bet tą kartą viskas buvo kitaip.

Pradėjo lyti. Dideliais gražiais lašais. Mėgavausi kiekvienu iš jų. Neturėjau skėčio, bet man jo ir nereikėjo.

Užgrojo Ovidijaus Jucio daina. Moku visus dainos žodžius, eidama dainavau. Nieko tikriausiai nėra tobuliau nei tai. Gal ir gerai, kad ėjau viena, aplink nebuvo nei vieno žmogaus. Iš tikro, man nerūpi, ką pagalvos kiti. Tačiau dėl mano pačios saugumo tai buvo gerai.

Antrą kartą ta pati daina, trečią, ketvirtą… daugiau nebeskaičiavau. Namo ėjau gal valandą, gal daugiau. Man tai nerūpėjo. Vis iš naujo įsiklausiau į kiekvieną tos dainos žodį. Ir kuo toliau, tuo daugiau ji man reiškė.

Lietus. Ta daina.

Tikitės, kad buvo minčių apie jį? Ne, nebuvo. Jau seniai žinau, kad ta daina yra sukurta lyg tyčia man ir dar vienam asmeniui. Bet šį kartą labai gera buvo tiesiog iš naujo į ją įsiklausyti. Ir daugiau jokių minčių.

Didžiavausi savimi, nes tai supratau tik grįžusi namo.

Ne, meluoju, dar buvo minčių mano galvoje. Galvojau apie tai, kokia tobula yra naktis, koks gražus ruduo, koks šiltas yra lietus ir kaip man gera. Norėjau vaikščioti visą naktį, bet supratau, kad manęs pradės ieškoti sesė.

Dar paskutinį kartą prie laiptinės durų pasiklausiau tos dainos. Stovėdama po lietumi surūkiau paskutinę tos dienos cigaretę. Pasakiau žvaigždėtam dangui ir lietui labanakt. Nusišypsojau sau ir nakčiai. Tą akimirką buvau pats laimingiausias žmogus žemėje. Bent jau pati taip noriu galvoti.

Užmigau tikrai su šypsena veide. Ko jau seniai nebuvo. Šypsojausi tamsai.

Dar kartą ištariau vos girdimą labanakt vėsiam nakties orui.

Labanakt.